asmuo

Jeronimas

3 teiginiai4 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 3 teiginiai ir visi 4 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–4 iš 4 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Dusburgietis Jeronimui priskiria mintį, kad be kantrybės negalima pelnyti šventojo vainiko.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 49

Jeronimas priduria: „Negi gali būti kas vainikuotas\nšventojo vainiku, jeigu neturi kantrybės?“ Bažnyčiai nuo lopšio netrūko nei slogios\nneteisybės, nei kantrios teisybės.
t-002aukstas

Jeronimas ragino dėl kryžiaus karo atsisakyti net šeimos kliūčių ir pulti prie kryžiaus karo vėliavos.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 72

Apie maldininkus ir Kulmo pilies bei miesto įkūrimą Kai garsas apie naują Kristaus kryžiaus žygį nuskambėjo po visas Vokietijos karalystės žemes, kai buvo paskelbtas naujas karas, kuriam viešpats pasirinko Prūsijos žemę, kai buvo pažadėta naujo karo dalyviams atlaidų bei laisvių, subruzdo visi tie, kuriems širdis sujaudino dievas, būtent šaunūs ir garsūs Vokietijos kariai; prisisegę prie peties kryžių, jie rengėsi į karą keršyti už nukryžiuotojo viešpaties kančias, kratydamiesi visko, kas galėtų trukdyti jų šventiems ketinimams. Mat jie pakluso šiems išganingos Jeronimo paskatos žodžiams, bylojantiems: „Jeigu tavo tėvas atsistos pas slenkstį, o tavo brolis pakibs tau ant kaklo, o tavo motina parodys tau krūtis, kurias tu esi žindęs, skubėk, pamynęs po kojomis tėvą, skubėk, pamynęs po kojomis motiną, ir pulk prie kryžiaus karo vėliavos“. Padedamas šių maldininkų, atvykusių į Torunę, magistras brolis Hermanas ir pastatė Kulmo pilį bei miestą viešpaties dievo 1232 metais toje vietoje, kur dabar yra senoji pilis223.
t-003vidutinis

Kojelavičiaus pasakojime kunigas Jeronimas, skaldydamas Perkūno atvaizdą, įsikirto koją, o žmonės tai palaikė dievybės įžeidimo pasekme.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 286

Mat pagarba die­ vams ir baimė, iš mažens įskiepyta širdyje ir tolydžio bręstanti, negali būti vien jėga išraunamos iš neap­ šviestųjų širdžių. Tačiau kai jie pastebėjo, jog, kara­ liui paliepus, gesinamos šventosios ugnys, niekinami aukurai ir šventovės, kertami alkai, žudomi žalčiai ir jog už tai niekas nenukenčia, niekas nenubaudžiamas, tada žmonės ir ėmė galvoti, jog nebuvo pagrindo bau­ gintis to, ko ligi tol bijojo, ir, pamažėle baimei lėgs- tant, patys priėmė valdovų tikėjimą. Kartą kilęs iš Čekijos kunigas, vardu Jeronimas, kirviu skaldydamas dievo Perkūno atvaizdą, per neatsargumą smarkiai įsi­ kirto koją, tada žmonės ėmę šaukti, jog štai ši nelaimė ir atsitikusi dėl dievybės įžeidimo, bei raudoti, kad buvęs paniekintas jų tikėjimas; vis dėlto, kai tas pats Jeronimas, palaikęs ranką virš žaizdos ir peržegnojęs ją šventojo kryžiaus ženklu, paminėjo tikrojo dievo vardą, o aplink stovintiems parodė staiga sugijusią ko­ ją, tada, nepaprasto stebuklo pritrenkti žmonės paju­ to naujojo tikėjimo galią ir pradėjo niekinti senąjį.
c-001Reikšmingi paminėjimai

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

10 (8). Apie pirmąją Teutonų namų ordino brolių pilį, kurią vadino Fogelzangu Aptarę karui reikalingus ginklus, turime grįžti prie savo tiesioginio uždavinio (1226). Kadangi minėtieji Teutonų namų ordino broliai, tai yra brolis Konradas bei jo bičiulis, neturėjo kur Prūsijos žemėje, minėtojo Lenkijos kunigaikščio jau anksčiau jiems atiduotoje, galvos priglausti, juodu sugalvojo iš toliau siekti užsibrėžto tikslo, iš už Vyslos, kuri juos saugotų, būdama tarp jų ir prūsų.