Lietuvos istorijos žinių lobynas
Asmuo
6 teiginiai6 įrašai3 ryšiai
J. Pilsudskis buvo pokario Lenkijos vadovas, kilęs iš Lietuvos dvarininkų sluoksnio ir save laikęs lietuviu. Jo asmenybė išryškėjo sudėtingame Lietuvos ir Lenkijos politinių siekių konflikte: gausūs jo lenkų šalininkai siekė išlaikyti Lietuvą Lenkijos sudėtyje. 1926 m. gegužę karinis perversmas Lenkijoje sugrąžino J. Pilsudskį į valdžią ir paskatino veikti Seimo valdymu nepatenkintas jėgas. Lietuvos ir Lenkijos įtampa ypač dramatiškai atsiskleidė Ženevoje, kur 1927 m. gruodžio 10 d. J. Pilsudskis Augustinui Voldemarui uždavė klausimą: „Karas ar taika?“ Jo politinis pavyzdys buvo reikšmingas ir Lietuvos sprendimams, nes Ernestas Galvanauskas, planuodamas Klaipėdos krašto užėmimą, siekė sukurti fait accompli padėtį ir tik tada derėtis.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Pareigos ir vaidmuo |
|
| |
| Pažiūros |
|
| |
| Bendravimas |
|
|
Patikrinti teiginiai
1927 m. gruodžio 10 d. Ženevoje J. Pilsudskis Augustinui Voldemarui uždavė klausimą „Karas ar taika?“
Lietuva ir Lenkija kaktomuša susidūrė Ženevoje, kur Sąjungos Taryboje gruodžio 10 dieną J. Pilsudskis uždavė A. Voldemarui klausimą „Karas ar taika?“ A.
1926 m. karinis perversmas Lenkijoje, sugrąžinęs J. Pilsudskį į valdžią, skatino veikti Seimo valdymu nepatenkintas jėgas.
Bolševikų diktatūra SSRS, Benito Musolinio (Benito Mussolini) atėjimas į valdžią Italijoje, perversmai Bulgarijoje, Portugalijoje, o ypač karinis perversmas 1926 m. gegužę Lenkijoje, kurio metu į valdžią grįžo J. Pilsudskis, skatino veikti visus, nepatenkintus Seimo valdymu („seimokratija“).
Ernestas Galvanauskas siekė J. Pilsudskio pavyzdžiu užimti Klaipėdos kraštą jėga, sudaryti fait accompli padėtį ir tada derėtis.
Pagal Versalio sutartį Klaipėdą valdė prancūzų administracija, remiama bataliono prancūzų pėstininkų. Prancūzai skelbė, kad Klaipėda gali tapti Lietuvos, bet tik susivienijusios su Lenkija, dalimi. Mat ir Lenkija neslėpė savo planų įsitvirtinti Klaipėdoje. Ministras pirmininkas E. Galvanauskas, įsitikinęs, kad per Tautų Sąjungą ar Ambasadorių konferenciją Lietuva Klaipėdos negaus, nusistatė užimti kraštą jėga (anot A. Smetonos, be faktinės kontrolės nebus juridinės), J. Pilsudskio pavyzdžiu pastatyti visus į fait accompli padėtį ir tada derėtis.
J. Pilsudskis, pokario Lenkijos vadovas, buvo kilęs iš Lietuvos dvarininkų ir vadino save lietuviu.
Lietuviakalbės Lietuvos kūrėjai lenkiškai kalbantiesiems nesiūlė jokių papildomų privilegijų, o tik teisę likti tautine mažuma, nes dauguma lietuvių vargiai būtų pritarę dvarininkų privilegijoms. Nors kai kurie dvarininkai „senlietuviai“ parėmė lietuvių aspiracijas, dauguma dėjo viltis į Lenkiją – J. Pilsudskis, pokario
J. Pilsudskis turėjo gausių lenkų šalininkų, kurie siekė išlaikyti Lietuvą Lenkijos sudėtyje.
Gausūs R. Dmovskio ir J. Pilsudskio šalininkai lenkai siekė išlaikyti Lietuvą savo sudėtyje, todėl 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacijos notoje tvirtinta, kad Lenkija visą laiką išnaudojo Lietuvą, politinė unija XVI a. su ja privedė Lietuvą prie vidinio chaoso.
Pilsudskis motyvavo Vilniaus užėmimą vietos lenkų tautiniu apsisprendimu ir kovos su bolševikais būtinybe.
Lenkiškam ereliui sparnais kone apgobus žemyno Rytus, J. Pilsudskis motyvavo Vilniaus užėmimą vietos lenkų tautiniu apsisprendimu ir kovos su bolševikais būtinybe.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.) | — | 6 | 6 |