Toks didžio jo kunigaikščio Aleksandro rūpinimasis savo sostinės gyventojų gerove buvo nutrauktas grėsmingų caro Ivano Vasiljevičiaus užmačių. Krymo totorių orda, Ivano Vasiljevičiaus pakurstyta, ėmė puldinėti žemes, paklūstančias Aleksandro skeptrui, ir kilo grėsmė Kijevui.
Toks didžiojo kunigaikščio Aleksandro rūpinimasis savo sostinės gyventojų gerove buvo nutrauktas grėsmingų caro Ivano Vasiljevičiaus užmačių. Jis, atplėšdamas kunigaikščius nuo Lietuvos, paimdamas juos savo globon ir glaudžiai vienydamasis 40 D u b i ń s k i, 1.10. 41 Miesto archyve yra Aleksandro Jogailaičio, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, tokio turinio laiškas: „Vaitas, tarybos nariai ir Vilniaus miestiečiai skundė Bogdaną Kievlą, Vilniaus vaivados ir valstybės kanclerio Mikalojaus Radvilos vietininką, kad tas Kievla perkėloje ties Vilniumi imąs po grašį nuo krovinio, ko Vytauto ir Žygimanto laikais nebūdavo. Tad kunigaikščio Aleksandro nurodymu, vaivada Mikalojus išsiklausinėjo ir sužinojo, kad nuo seno nemokėję to mokesčio vietininkui, tik po grašį nuo krovinio keltininkams, kurie krovinius praleidžia, ir kad tą naują mokestį buvę įvedę Tomas ir Zdanas, Vilniaus vaivados ir mirusio karaliaus Kazimiero kanclerio, velionio pono Olechnos Sudimantaičio, vietininkai. Tada Aleksandras miestui davė šį raštą, taip nurodydamas: „Jiems visiems nereikia duoti po grašį nuo krovinio pono Vilniaus vaivados vietininkams perkėloje ties Vilniumi visais laikais, tiktai privalo duoti nuo krovinio po grašį keltininkams, kurie krovinį praleidžia". Rašyta Vilniuje liepos 5 dieną, 2-me indikte, su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antspaudu. 229 ## Puslapis 246 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS su Taurijos chanu Mendli Girėjumi prieš Aleksandrą, nukreipė visą jo dėmesį į save. Tarp jų kilo audringi vaidai ir, norėdamas juos sėkmingai užgesinti, Aleksandras nutarė to siekti, vesdamas Ivano Vasiljevičiaus dukterį didžiąją kunigaikštytę Eleną.
Karalius leido miestui pastatyti Svečių namus, kuriuose rusų pirkliai privalėdavo apsistoti, sumokėti prekių muitą ir apie savo atvykimą iškart pranešti pilininkui4 3 44. Tarp Aleksandro ir jo uošvio vyko nuolatinės rietenos. Krymo totorių orda, Ivano Vasiljevičiaus pakurstyta, ėmė puldinėti žemes, paklūstančias Aleksandro skeptrui, ir kilo grėsmė Kijevui.
Nieko nepešę, karaliaus legatai iškeliavo iš Maskvos, o netrukus pas karalių atvyko Ivano pasiuntinys, neturėjęs jokios rimtesnės užduoties, tik po senovei protestavęs dėl kaimynų daromų skriaudų. Šiaip pasiuntinybė turėjo visai kitą tikslą: įteikus karaliui laišką, kaip visuomet įžūlų ir pasipūtėlišką, paaiškėjo, kad Ivanas prasimanė dar vieną titulą, pasirašydamas Livonijos valdovu. Karalius atmetė nepagrįstus skundus, savo ruožtu pareiškęs, jog maskvėnai po senovei skriaudžia Lietuvą, o laiškuose uždraudė minėti ir Maskvos caro, ir Livonijos valdovo titulus.
54. APIE MASKVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO IVANO VAŠIUEVlCi AUS KARĄ SU SAVO ŽENTU, LIETUVOS DIDŽIUOJU KUNIGAIKŠČIU ALEKSANDRU, TAIP PAT APIE UŽVOLGIO ORDOS CHANĄ SICH-ACHMETĄ Nuo pasaulio sutvėrimo septyni tūkstančiai aštuntaisiais, o nuo dievo gimimo 1499 metais Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas Vasiljevičius sumanė pradėti kovą prieš savo žentą, Lietuvos didįjį kunigaikštį Aleksandrą, prieš tai sudaręs sąmokslą su Perekopo chanu Mengli-Girėjumi1 bei savo marčios tėvu, Moldavijos vaivada Steponu prisiekęs jiems amžiną taiką bei pasirėmęs giminystės ryšiais. Ir siunčia žmones pas Belajos kunigaikštį Simoną Jonaitį3 ir pas kunigaikštį Vasilijų Jonaitį Semiačičių, slaptai siūlydamas, kad jie su miestais ir valsčiais atsimestų nuo jo žento, didžiojo kunigaikščio Aleksandro, ir su viskuo pereitų jo tarnybon, be to, dar žadėjo jiems daug savo miestų ir valsčių.
Lietuvos metraštis teigia, kad nuo pasaulio sutvėrimo septyni tūkstančiai aštun taisiais, o nuo dievo gimimo 1499 metais Maskvos di dysis kunigaikštis Ivanas Vasiljevičius sumanė pradėti kovą prieš savo žentą, Lietuvos didįjį kunigaikštį Aleksandrą.
54. APIE MASKVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO IVANO VAŠIUEVlCi AUS KARĄ SU SAVO ŽENTU, LIETUVOS DIDŽIUOJU KUNIGAIKŠČIU ALEKSANDRU, TAIP PAT APIE UŽVOLGIO ORDOS CHANĄ SICH-ACHMETĄ Nuo pasaulio sutvėrimo septyni tūkstančiai aštuntaisiais, o nuo dievo gimimo 1499 metais Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas Vasiljevičius sumanė pradėti kovą prieš savo žentą, Lietuvos didįjį kunigaikštį Aleksandrą, prieš tai sudaręs sąmokslą su Perekopo chanu Mengli-Girėjumi1 bei savo marčios tėvu, Moldavijos vaivada Steponu prisiekęs jiems amžiną taiką bei pasirėmęs giminystės ryšiais. Ir siunčia žmones pas Belajos kunigaikštį Simoną Jonaitį3 ir pas kunigaikštį Vasilijų Jonaitį Semiačičių, slaptai siūlydamas, kad jie su miestais ir valsčiais atsimestų nuo jo žento, didžiojo kunigaikščio Aleksandro, ir su viskuo pereitų jo tarnybon, be to, dar žadėjo jiems daug savo miestų ir valsčių.