Toks didžio jo kunigaikščio Aleksandro rūpinimasis savo sostinės gyventojų gerove buvo nutrauktas grėsmingų caro Ivano Vasiljevičiaus užmačių. Krymo totorių orda, Ivano Vasiljevičiaus pakurstyta, ėmė puldinėti žemes, paklūstančias Aleksandro skeptrui, ir kilo grėsmė Kijevui.
Toks didžio jo kunigaikščio Aleksandro rūpinimasis savo sostinės gyventojų gerove buvo nutrauktas grėsmingų caro Ivano Va- siljevičiaus užmačių. Jis, atplėšdamas kunigaikščius nuo Lietu vos, paimdamas juos savo globon ir glaudžiai vienydamasis 40 D u b i ń s k i, 1.10. 41 Miesto archyve yra Aleksandro Jogai- laičio, Lietuvos didžiojo kunigaikš čio, tokio turinio laiškas: „Vaitas, ta rybos nariai ir Vilniaus miestiečiai skundė Bogdaną Kievlą, Vilniaus vaivados ir valstybės kanclerio Mi kalojaus Radvilos vietininką, kad tas Kievla perkėloje ties Vilniumi imąs po grašį nuo krovinio, ko Vytauto ir Žygimanto laikais nebūdavo. Tad kunigaikščio Aleksandro nurody mu, vaivada Mikalojus išsiklausinė- jo ir sužinojo, kad nuo seno nemo kėję to mokesčio vietininkui, tik po grašį nuo krovinio keltininkams, ku rie krovinius praleidžia, ir kad tą naują mokestį buvę įvedę Tomas ir Zdanas, Vilniaus vaivados ir miru sio karaliaus Kazimiero kanclerio, velionio pono Olechnos Sudiman- taičio, vietininkai. Tada Aleksan dras miestui davė šį raštą, taip nu rodydamas: „Jiems visiems nereikia duoti po grašį nuo krovinio pono Vilniaus vaivados vietininkams perkėloje ties Vilniumi visais lai kais, tiktai privalo duoti nuo krovi nio po grašį keltininkams, kurie krovinį praleidžia". Rašyta Vilniu je liepos 5 dieną, 2-me indikte, su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys tės antspaudu. 229 ## Puslapis 246 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS su Taurijos chanu Mendli Girėjumi prieš Aleksandrą, nu kreipė visą jo dėmesį į save. Tarp jų kilo audringi vaidai ir, norėdamas juos sėkmingai užgesinti, Aleksandras nu tarė to siekti, vesdamas Ivano Vasiljevičiaus dukterį di džiąją kunigaikštytę Eleną.
Karalius leido miestui pastatyti Svečių namus, kuriuose rusų pirkliai privalėdavo apsistoti, sumokėti prekių muitą ir apie savo atvykimą iškart pranešti pilininkui4 3 44. Tarp Aleksan dro ir jo uošvio vyko nuolatinės rietenos. Krymo totorių orda, Ivano Vasiljevičiaus pakurstyta, ėmė puldinėti žemes, paklūstančias Aleksandro skeptrui, ir kilo grėsmė Kijevui.
Nieko nepešę, kara\nliaus legatai iškeliavo iš Maskvos, o netrukus pas ka\nralių atvyko Ivano pasiuntinys, neturėjęs jokios rim\ntesnės užduoties, tik po senovei protestavęs dėl kaimy\nnų daromų skriaudų. Šiaip pasiuntinybė turėjo visai\nkitą tikslą: įteikus karaliui laišką, kaip visuomet įžūlų\nir pasipūtėlišką, paaiškėjo, kad Ivanas prasimanė dar\nvieną titulą, pasirašydamas Livonijos valdovu. Kara\nlius atmetė nepagrįstus skundus, savo ruožtu pareiškęs,\njog maskvėnai po senovei skriaudžia Lietuvą, o laiš\nkuose uždraudė minėti ir Maskvos caro, ir Livonijos\nvaldovo titulus.
54. APIE MASKVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO IVANO VAŠIUEVlCi AUS KARĄ SU SAVO ŽENTU, LIETUVOS DIDŽIUOJU KUNIGAIKŠČIU ALEKSANDRU, TAIP PAT APIE UŽVOLGIO ORDOS CHANĄ SICH-ACHMETĄ Nuo pasaulio sutvėrimo septyni tūkstančiai aštun taisiais, o nuo dievo gimimo 1499 metais Maskvos di dysis kunigaikštis Ivanas Vasiljevičius sumanė pradėti kovą prieš savo žentą, Lietuvos didįjį kunigaikštį Aleksandrą, prieš tai sudaręs sąmokslą su Perekopo chanu Mengli-Girėjumi1 bei savo marčios tėvu, Mol davijos vaivada Steponu prisiekęs jiems amžiną taiką bei pasirėmęs giminystės ryšiais. Ir siunčia žmones pas Belajos kunigaikštį Simoną Jonaitį3 ir pas kunigaikštį Vasilijų Jonaitį Semiačičių, slaptai siūlydamas, kad jie su miestais ir valsčiais atsimestų nuo jo žento, didžiojo kunigaikščio Aleksandro, ir su viskuo pereitų jo tar nybon, be to, dar žadėjo jiems daug savo miestų ir valsčių.