Henrikas Cutsvertas buvo Baigos komtūras ir karo vadas, minimas Prūsijos bei Lietuvos pasienio kovų aprašymuose. Birželio 29 d. jis su 20 brolių ir 1500 vyrų išjojo link Junigedos pilies, kur jo pajėgos susidūrė su pilies gynėjais ir jų persekiotojais. Kitame žygyje Cutsvertas, vadovaudamas 1200 riterių, užėmė kelius tarp Alnos ir Narevo upių ir sumušė lietuvių kunigaikštį Jazbutą, kuris neteko grobio bei dalies raitelių. Pasak kito pasakojimo, susidūrimo metu Jazbutas puolė Cutsvertą kalaviju, tačiau šis sužeistas ietimi persmeigė kunigaikštį, pats netekdamas piršto. Vėliau Karaliaučiaus komtūro pasiųstas supti pilies, Cutsvertas buvo smarkiai sumuštas ir turėjo trauktis iš krašto.
Apie Aukaimio valsčiaus nusiaubimą Tais pačiais metais, apaštalų švento Petro ir švento Povilo dieną (birželio 29), brolis Henrikas Cutsvertas, minėtasis Baigos komtūras, su 20 brolių ir tūkstančiu penkiais šimtais vyrų išjojo537 link Junigedos pilies; surengę pasalas, Ragainės broliai su savo ginklanešiais iškėlė vėliavą ir patraukė prie šios pilies, o joje tuo metu buvo daug svečių, kurie, smarkiai įniršę dėl šio žygio, pasileido ginkluoti jų persekioti; broliai būtų juos tikriausiai smarkiai sumušę, jeigu nebūtų per anksti išpuolę iš pasalų.
Brolis Bertoldas, Karaliaučiaus komtūras, nuo seno didžiai troško sulaukti tokios progos, kai karalius bus iškeliavęs iš savo žemės, ir ten nusigauti su brolių kariuomene; jis subūrė didelę kariuomenę, jos vadu paskyrė brolį Henriką Cutsvertą, Baigos komtūrą, ir įsakė jam su šia kariuomene traukti link Lietuvos ir siaubti minėtojo karaliaus žemes.
Šioje kovoje Jazbutas, kadaise draugas, o dabar priešas, užpuolė brolį Henriką Cutsvertą ir sužeidė jam žirgą, todėl brolis Henrikas įniršo ir jį perdūrė ietimi. Vis dėlto Jazbutas, suvokdamas, jog artėja neišvengiama mirtis, kirto, negalėdamas atsisukti, kalaviju atgalia ranka, broliui Henrikui nunešdamas pirštą.
Čia vienas prūsas atėjo pas brolį Henriką Cutsvertą ir pasakė: „Ir tu būsi išduotas, ir tavo broliai bus išduoti, jeigu įeisite į lietuvių žemę; jie, ten susibūrę, jūsų tik ir laukia, ir nė vienas iš jūsų negalės išvengti mirties; jeigu tučtuojau grįšite atgal, jus grįžtančius išžudys saviškiai“. Brolis Henrikas atsakė: „Jeigu taip yra, kaip sakai, patark mums, ką turime daryti, kad išvengtume pavojų“.
Pasivijęs jį, atsitraukiantį su dideliu grobiu, Jazbutas įniko persekioti užN u žu d o m a s lie tu v ių pakaimę vorą, kuriai tuomet k u n ig a ik štis J a zb u ta s vadovavo Henrikas Cutsvertas. Šį išvydęs, Jazbutas, su įniršiu prisiminęs ankstesnę savo nešlovę, iš visų jėgų puolė priešą ir kirto jam kalaviju į petį; sužeistas Henrikas ietimi persmeigė Jazbutą, kuris, griūdamas žemėn, nukirto kalaviju puolančiam nugalėtojui pirštą. Susidūrus vadams, įsiliepsnojo mūšis: narsiausi priekinio būrio kariai veržėsi ginti užpakalinio, kadangi ir lietuviai, netekę vado, traukėsi, ir kryžiuočiai (kurie, m ## Puslapis 165 bijodami patekti j pasalas, vengė nutolti nuo stovyklos) nepuolė, nepralaimėjo ir nelaimėjo kovos nė viena pusė, tačiau visas grobis, lietuviams matant ir iš pykčio griežiant dantimis, buvo išgabentas j Prūsiją.
Nuo Liudviko Libencelės karių rankos tais pačiais metais krito dvidešimt penki Aukaimio įgulos vyrai, neatsargiai nusigavę į priešo žemę. Kitame pakraštyje Jazbutas, ypatingai aukštos kilmės lietuvis, nuniokojęs kurias ne kurias Lenkijos pasienio žemes, buvo sumuštas Henriko Cutsverto, Baigos komtūro, su tūkstančiu dviem šimtais riterių užėmusio kelius tarp Alnos ir Narevo upių: Jazbutas neteko viso grobio ir didelės dalies raitelių, kurių turėjo penkis šimtus. Po to abi pusės liovėsi viena kitą puldinėjusios, tačiau ne dėl to, kad buvo padarytos paliaubos, bet dėl to, kad trukdė rudens orai; todėl tik ruduo buvo ramus.
Tačiau Baigos komtūras Zigfridas su dviem šimtais belaisvių jau buvo iš Lietuvos išvykęs, Gardino apylinkėmis skubiai varydamasis grobį, o Henrikas Cutsvertas, Karaliaučiaus komtūro Bertoldo pasiųstas pilies supti, smarkiai sumuštas turėjo trauktis iš krašto veikiau dėl to, kad nebesitikėjo pergalės, nei dėl to, kad būtų bijojęs grįžtančio Vytenio; V y te n io ž y g is į P rū siją ir L iv o n iją 1296 m e ta i vuliai iš salos varu išvaryti. Šitai, galima sakyti, tebuvo įžanga kitų metų kovoms, kada Vytenis kariavo su visa karo galybe. Pirmiausia, Ì 7 4 tai, kad jis nelyginant koks bėglys skubiai traukėsi, neleisdamas kareiviams nukrypti nuo kelio ir ieškotis grobio, lėmė pasklidęs gandas, jog greitai iš Livonijos atvyksianti kariuomenė.