Birželio 29 d. Baigos komtūras Henrikas Cutsvertas su 20 brolių ir 1500 vyrų išjojo link Junigedos pilies. Karaliaučiaus komtūras Bertoldas paskyrė Baigos komtūrą Henriką Cutsvertą kariuomenės vadu žygiui į Lietuvą. Magistras pasiuntė Henriką Cutsvertą, 29 brolius ir 1200 vyrų tykoti dykrose tarp Luko ir Narevo.
Apie Aukaimio valsčiaus nusiaubimą\n\n Tais pačiais metais, apaštalų švento Petro ir švento Povilo dieną (birželio 29), brolis\nHenrikas Cutsvertas, minėtasis Baigos komtūras, su 20 brolių ir tūkstančiu penkiais\nšimtais vyrų išjojo537 link Junigedos pilies; surengę pasalas, Ragainės broliai su savo\nginklanešiais iškėlė vėliavą ir patraukė prie šios pilies, o joje tuo metu buvo daug svečių,\nkurie, smarkiai įniršę dėl šio žygio, pasileido ginkluoti jų persekioti; broliai būtų juos\ntikriausiai smarkiai sumušę, jeigu nebūtų per anksti išpuolę iš pasalų.
Brolis Bertoldas, Karaliaučiaus komtūras, nuo seno didžiai troško sulaukti tokios progos,\nkai karalius bus iškeliavęs iš savo žemės, ir ten nusigauti su brolių kariuomene; jis\nsubūrė didelę kariuomenę, jos vadu paskyrė brolį Henriką Cutsvertą, Baigos komtūrą, ir\nįsakė jam su šia kariuomene traukti link Lietuvos ir siaubti minėtojo karaliaus žemes.
Šioje kovoje Jazbutas, kadaise draugas, o dabar priešas, užpuolė brolį Henriką\nCutsvertą ir sužeidė jam žirgą, todėl brolis Henrikas įniršo ir jį perdūrė ietimi. Vis dėlto\nJazbutas, suvokdamas, jog artėja neišvengiama mirtis, kirto, negalėdamas atsisukti,\nkalaviju atgalia ranka, broliui Henrikui nunešdamas pirštą.
Čia vienas prūsas atėjo pas brolį Henriką Cutsvertą ir\npasakė: „Ir tu būsi išduotas, ir tavo broliai bus išduoti, jeigu įeisite į lietuvių žemę;\njie, ten susibūrę, jūsų tik ir laukia, ir nė vienas iš jūsų negalės išvengti mirties; jeigu\ntučtuojau grįšite atgal, jus grįžtančius išžudys saviškiai“. Brolis Henrikas atsakė: „Jeigu\ntaip yra, kaip sakai, patark mums, ką turime daryti, kad išvengtume pavojų“.
Pasivijęs jį, atsitraukiantį su dideliu grobiu,\nJazbutas įniko persekioti už-\nN u žu d o m a s\nlie tu v ių\npakaimę vorą, kuriai tuomet\nk u n ig a ik štis J a zb u ta s\nvadovavo Henrikas Cutsver-\ntas. Šį išvydęs, Jazbutas, su\nįniršiu prisiminęs ankstesnę savo nešlovę, iš visų jėgų\npuolė priešą ir kirto jam kalaviju į petį; sužeistas Hen\nrikas ietimi persmeigė Jazbutą, kuris, griūdamas že\nmėn, nukirto kalaviju puolančiam nugalėtojui pirštą.\nSusidūrus vadams, įsiliepsnojo mūšis: narsiausi prieki\nnio būrio kariai veržėsi ginti užpakalinio, kadangi ir\nlietuviai, netekę vado, traukėsi, ir kryžiuočiai (kurie,\nm\n\n## Puslapis 165\n\nbijodami patekti j pasalas, vengė nutolti nuo stovyk\nlos) nepuolė, nepralaimėjo ir nelaimėjo kovos nė vie\nna pusė, tačiau visas grobis, lietuviams matant ir iš\npykčio griežiant dantimis, buvo išgabentas j Prūsiją.
Nuo Liudviko Libencelės karių rankos tais pačiais metais krito dvi dešimt penki Aukaimio įgulos vyrai, neatsargiai nusi gavę į priešo žemę. Kitame pakraštyje Jazbutas, ypa tingai aukštos kilmės lietuvis, nuniokojęs kurias ne kurias Lenkijos pasienio žemes, buvo sumuštas Henriko Cutsverto, Baigos komtūro, su tūkstančiu dviem šim tais riterių užėmusio kelius tarp Alnos ir Narevo upių: Jazbutas neteko viso grobio ir didelės dalies raitelių, kurių turėjo penkis šimtus. Po to abi pusės liovėsi vie na kitą puldinėjusios, tačiau ne dėl to, kad buvo pa darytos paliaubos, bet dėl to, kad trukdė rudens orai; todėl tik ruduo buvo ramus.