Birželio 29 d. Baigos komtūras Henrikas Cutsvertas su 20 brolių ir 1500 vyrų išjojo link Junigedos pilies.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 183
Apie Aukaimio valsčiaus nusiaubimą\n\n Tais pačiais metais, apaštalų švento Petro ir švento Povilo dieną (birželio 29), brolis\nHenrikas Cutsvertas, minėtasis Baigos komtūras, su 20 brolių ir tūkstančiu penkiais\nšimtais vyrų išjojo537 link Junigedos pilies; surengę pasalas, Ragainės broliai su savo\nginklanešiais iškėlė vėliavą ir patraukė prie šios pilies, o joje tuo metu buvo daug svečių,\nkurie, smarkiai įniršę dėl šio žygio, pasileido ginkluoti jų persekioti; broliai būtų juos\ntikriausiai smarkiai sumušę, jeigu nebūtų per anksti išpuolę iš pasalų.
Karaliaučiaus komtūras Bertoldas paskyrė Baigos komtūrą Henriką Cutsvertą kariuomenės vadu žygiui į Lietuvą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 192
Brolis Bertoldas, Karaliaučiaus komtūras, nuo seno didžiai troško sulaukti tokios progos,\nkai karalius bus iškeliavęs iš savo žemės, ir ten nusigauti su brolių kariuomene; jis\nsubūrė didelę kariuomenę, jos vadu paskyrė brolį Henriką Cutsvertą, Baigos komtūrą, ir\nįsakė jam su šia kariuomene traukti link Lietuvos ir siaubti minėtojo karaliaus žemes.
Magistras pasiuntė Henriką Cutsvertą, 29 brolius ir 1200 vyrų tykoti dykrose tarp Luko ir Narevo.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 183
Apie Aukaimio valsčiaus nusiaubimą\n\n Tais pačiais metais, apaštalų švento Petro ir švento Povilo dieną (birželio 29), brolis\nHenrikas Cutsvertas, minėtasis Baigos komtūras, su 20 brolių ir tūkstančiu penkiais\nšimtais vyrų išjojo537 link Junigedos pilies; surengę pasalas, Ragainės broliai su savo\nginklanešiais iškėlė vėliavą ir patraukė prie šios pilies, o joje tuo metu buvo daug svečių,\nkurie, smarkiai įniršę dėl šio žygio, pasileido ginkluoti jų persekioti; broliai būtų juos\ntikriausiai smarkiai sumušę, jeigu nebūtų per anksti išpuolę iš pasalų.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 192
Brolis Bertoldas, Karaliaučiaus komtūras, nuo seno didžiai troško sulaukti tokios progos,\nkai karalius bus iškeliavęs iš savo žemės, ir ten nusigauti su brolių kariuomene; jis\nsubūrė didelę kariuomenę, jos vadu paskyrė brolį Henriką Cutsvertą, Baigos komtūrą, ir\nįsakė jam su šia kariuomene traukti link Lietuvos ir siaubti minėtojo karaliaus žemes.
Jazbutui sužeidus Henriko Cutsverto žirgą, Henrikas Cutsvertas įniršęs perdūrė Jazbutą ietimi.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 183
Šioje kovoje Jazbutas, kadaise draugas, o dabar priešas, užpuolė brolį Henriką\nCutsvertą ir sužeidė jam žirgą, todėl brolis Henrikas įniršo ir jį perdūrė ietimi. Vis dėlto\nJazbutas, suvokdamas, jog artėja neišvengiama mirtis, kirto, negalėdamas atsisukti,\nkalaviju atgalia ranka, broliui Henrikui nunešdamas pirštą.
Henrikas Cutsvertas, prūso įspėtas apie gresiančią išdavystę Lietuvoje, paprašė patarimo, kaip išvengti pavojaus.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 184
Čia vienas prūsas atėjo pas brolį Henriką Cutsvertą ir\npasakė: „Ir tu būsi išduotas, ir tavo broliai bus išduoti, jeigu įeisite į lietuvių žemę;\njie, ten susibūrę, jūsų tik ir laukia, ir nė vienas iš jūsų negalės išvengti mirties; jeigu\ntučtuojau grįšite atgal, jus grįžtančius išžudys saviškiai“. Brolis Henrikas atsakė: „Jeigu\ntaip yra, kaip sakai, patark mums, ką turime daryti, kad išvengtume pavojų“.
Henrikas Cutsvertas vadovavo užpakalinei vorai ir ietimi persmeigė lietuvių kunigaikštį Jazbutą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 164-165
Pasivijęs jį, atsitraukiantį su dideliu grobiu,\nJazbutas įniko persekioti už-\nN u žu d o m a s\nlie tu v ių\npakaimę vorą, kuriai tuomet\nk u n ig a ik štis J a zb u ta s\nvadovavo Henrikas Cutsver-\ntas. Šį išvydęs, Jazbutas, su\nįniršiu prisiminęs ankstesnę savo nešlovę, iš visų jėgų\npuolė priešą ir kirto jam kalaviju į petį; sužeistas Hen\nrikas ietimi persmeigė Jazbutą, kuris, griūdamas že\nmėn, nukirto kalaviju puolančiam nugalėtojui pirštą.\nSusidūrus vadams, įsiliepsnojo mūšis: narsiausi prieki\nnio būrio kariai veržėsi ginti užpakalinio, kadangi ir\nlietuviai, netekę vado, traukėsi, ir kryžiuočiai (kurie,\nm\n\n## Puslapis 165\n\nbijodami patekti j pasalas, vengė nutolti nuo stovyk\nlos) nepuolė, nepralaimėjo ir nelaimėjo kovos nė vie\nna pusė, tačiau visas grobis, lietuviams matant ir iš\npykčio griežiant dantimis, buvo išgabentas j Prūsiją.
Baigos komtūras Henrikas Cutsvertas su 1200 riterių užėmė kelius tarp Alnos ir Narevo upių ir sumušė Jazbutą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 163
Nuo Liudviko Libencelės karių rankos tais pačiais metais krito dvi dešimt penki Aukaimio įgulos vyrai, neatsargiai nusi gavę į priešo žemę. Kitame pakraštyje Jazbutas, ypa tingai aukštos kilmės lietuvis, nuniokojęs kurias ne kurias Lenkijos pasienio žemes, buvo sumuštas Henriko Cutsverto, Baigos komtūro, su tūkstančiu dviem šim tais riterių užėmusio kelius tarp Alnos ir Narevo upių: Jazbutas neteko viso grobio ir didelės dalies raitelių, kurių turėjo penkis šimtus. Po to abi pusės liovėsi vie na kitą puldinėjusios, tačiau ne dėl to, kad buvo pa darytos paliaubos, bet dėl to, kad trukdė rudens orai; todėl tik ruduo buvo ramus.
Henrikas Cutsvertas, Karaliaučiaus komtūro Bertoldo pasiųstas supti pilies, buvo smarkiai sumuštas ir turėjo trauktis iš krašto.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 172-173
Tačiau Baigos komtūras Zigf ridas su dviem šimtais belaisvių jau buvo iš Lietuvos išvykęs, Gardino apylinkėmis skubiai varydamasis gro bį, o Henrikas Cutsvertas, Karaliaučiaus komtūro Ber toldo pasiųstas pilies supti, smarkiai sumuštas turėjo trauktis iš krašto veikiau dėl to, kad nebesitikėjo per galės, nei dėl to, kad būtų bijojęs grįžtančio Vytenio; V y te n io ž y g is į P rū siją ir L iv o n iją 1296 m e ta i vuliai iš salos varu išvaryti. Šitai, galima sakyti, tebuvo įžanga kitų metų kovoms, kada Vytenis kariavo su vi sa karo galybe. Pirmiausia, Ì 7 4 tai, kad jis nelyginant koks bėglys skubiai traukėsi, neleisdamas kareiviams nukrypti nuo kelio ir ieškotis grobio, lėmė pasklidęs gandas, jog greitai iš Livonijos atvyksianti kariuomenė.
Henrikas Cutsvertas buvo šviesiausiojo valdovo Brandenburgo markgrafo šeimynykštis, garsėjęs kaip labai gabus račius ir didelis karo pabūklų meistras.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 181
Minėtas brolis Bertoldas, šitai sužinojęs, atžygiavo su tūkstančiu Sembos vyrų ir pabandė sutrukdyti statybai, bet nestengė, nes netikėliai stipriai priešinosi; nenorėdami, kad jų pastangos būtų visai bergždžios, jie pasuko link Medrabos pilies534, per kurią krikščionys patyrė daug bėdų, ir ją po stipraus antpuolio iki pamatų sudegino, o visus žmones išžudė ar paėmė į nelaisvę. 245 (238). Apie vieną nuostabų atsivertimą Tuo metu Marienburgo pilyje gyveno brolis Gerhardas; anksčiau, kai dar nedėvėjo vienuolio apsiausto, jis buvo šviesiausiojo valdovo Brandenburgo markgrafo šeimynykštis, garsėjęs kaip labai gabus račius ir didelis karo pabūklų meistras.
Brolis Henrikas visa tai papasakojo magistrui, ir šis, brolių patariamas, pasiuntė į Lietuvos žemę žvalgus, kurie sugrįžę pareiškė, jog tai, kas buvo sakyta, gryna teisybė.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 183
Šioje kovoje Jazbutas, kadaise draugas, o dabar priešas, užpuolė brolį Henriką\nCutsvertą ir sužeidė jam žirgą, todėl brolis Henrikas įniršo ir jį perdūrė ietimi. Vis dėlto\nJazbutas, suvokdamas, jog artėja neišvengiama mirtis, kirto, negalėdamas atsisukti,\nkalaviju atgalia ranka, broliui Henrikui nunešdamas pirštą.
Dusburgietis teigia, kad henrikas Cutsvertas pasakė: „Nesunku atiduoti daugelį į nedaugelio rankas, ir nėra skirtumo dangaus dievo akivaizdoje išgelbėti dideliu ar mažu skaičiumi, nes nugalėjimas kare nepareina nuo kariuomenės daugybės, bet stiprybė ateina iš dangaus“, todėl drąsiai prasiskverbkime pro juos, o viešpats mus apgins.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 184
Šitai išgirdę, broliai ir kiti, labai sutrikę, tarė: „Vadinasi, negalėsime pro juos praeiti, ką mums tada daryti?“ Jiems atsakė komtūras, juos padrąsindamas Judo Makabėjaus žodžiais. Jis pasakė: „Nesunku atiduoti daugelį į nedaugelio rankas, ir nėra skirtumo dangaus dievo akivaizdoje išgelbėti dideliu ar mažu skaičiumi, nes nugalėjimas kare nepareina nuo kariuomenės daugybės, bet stiprybė ateina iš dangaus“, todėl drąsiai prasiskverbkime pro juos, o viešpats mus apgins.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Šis į tai tarė: „Grįžkite namo, tačiau būkite pasirengę kovai, gal jie išsigąs, matydami, jog esate deramai pasiruošę gintis, ir išsižadės sumanytos piktadarystės“. Brolis Henrikas visa tai papasakojo magistrui, ir šis, brolių patariamas, pasiuntė į Lietuvos žemę žvalgus, kurie sugrįžę pareiškė, jog tai, kas buvo sakyta, gryna teisybė. Todėl magistras įsakė kariams pranešti, kad, grįždami namo, visi žygiuotų pasirengę kovai, o slaptai susišaukė vieną po kito tuos, kurie buvo svarbiausieji šios išdavystės sumanytojai, ir kiekvienam priskyrė po vieną brolį, turėjusį jį saugoti, kad nepabėgtų.
Susietas teiginys: t-010
Susieti teiginiai: t-010
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Todėl magistras įsakė kariams pranešti, kad, grįždami namo, visi žygiuotų pasirengę kovai, o slaptai susišaukė vieną po kito tuos, kurie buvo svarbiausieji šios išdavystės sumanytojai, ir kiekvienam priskyrė po vieną brolį, turėjusį jį saugoti, kad nepabėgtų. Kai paprasti žmonės išvydo, jog svarbiausieji klastininkai nuolatos bendrauja su broliais ir prie stalo, ir kitokiuose pasilinksminimuose, labai nusigando ir, manydami, jog jų sąmokslas esąs susektas, nedrįso nieko bloga broliams daryti, ir šitaip broliai iš dievo malonės sveiki bei gyvi pargrįžo namo. Štai kokios negandos iš visų pusių nuolatos grėsė broliams, tačiau dievas, kuris niekad nepalieka nelaimėje tų, kurie jį tiki, mielaširdingai juos gelbėjo nuo visiško išnaikinimo. 250 (243). Apie baisų Lenkijos žemės nusiaubimą ir apie daugybės tūkstančių krikščio nių nužudymą bei paėmimą į nelaisvę Tais pačiais metais Vytenis, Lietuvos karaliaus sūnus, įsibrovė su aštuoniais šimtais vyrų į Lenkijos žemę540 ir per sekmines (birželio 6), kai Lenčicos bažnyčios kanauninkai, kunigai ir kiti dvasininkai, apsivilkę iškilmių arnotais, ėjo procesiją, žiauriai juos užpuolė, o bažnyčioje nužudė 400 krikščionių, kunigų ir prelatų; kitus, kuriuos panorėjo, išsivarė į nelaisvę; jie arnotus, taures ir kitokius bažnytinius indus pavartojo, niekindami dievą, neleistiniems reikalams, pavertė pelenais bažnyčią drauge su joje buvusiais sakramentais, be to, nusiaubę visas apylinkes bei išžudę daug dievo žmonių, išsivarė tokią galybę belaisvių, kad per dalybas kiekvienam lietuviui teko 20 krikščionių.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Ligi pat dykrų juos persekiojo su daugybe brolių bei ginklanešių brolis Konradas Žakas, Kulmo krašto komtūras, o pasivijęs išvadavo į nelaisvę paimtus krikščionis, o juos visus išžudė, palikdamas vienui vieną gyvą, kad tas galėtų palikuonims papasakoti apie šį įvykį. 271 (264). Apie Junigedos ir Pieštvės papilių sudeginimą 298 metais Tuo metu, kai Prūsijos brolių kariuomenė dar tebebuvo Livonijos žemėse, brolis Kunonas, Brandenburgo komtūras, užpuolė su didele kariuomene Junigedos bei Pieštvės pilis ir iki pamatų sudegino jų papilius; kada jis traukė atgal, prie jo prisijungė laivu atplaukęs vienas Ragainės brolis su būreliu ginklanešių, kurie, stoję į kovą su pilėnais, privertė visą brolių kariuomenę sugrįžti į mūšį ir pradėti kovą, kurioje žuvo vienas narsus lietuvis, o abi šalys neteko daug karių sunkiai sužeistaisiais. 272 (265). Apie brolį Liudviką iš Šipeno, Prūsijos žemės magistrą Brolis Liudvikas iš Šipeno, keturioliktas Prūsijos žemės magistras, vadovavo vienus metus, o 1299 metais miręs palaidotas Kulmenzės katedros bažnyčioje.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Tais metais brolis Konradas Štangė, Ragainės komtūras, apie švento Jokūbo apaštalo dieną (liepos 25) patraukė su keliais broliais bei ginklanešiais link Junigedos pilies, pasiuntęs į priekį žvalgą, kuriam įsakė sužinoti, kas dedasi pilyje; šis skubiai sugrįžo atgal ir pasakė, kad visame lauke ir pilyje bei papilyje pilna karių. Šitai išgirdę, broliai ir kiti, labai sutrikę, tarė: „Vadinasi, negalėsime pro juos praeiti, ką mums tada daryti?“ Jiems atsakė komtūras, juos padrąsindamas Judo Makabėjaus žodžiais. Jis pasakė: „Nesunku atiduoti daugelį į nedaugelio rankas, ir nėra skirtumo dangaus dievo akivaizdoje išgelbėti dideliu ar mažu skaičiumi, nes nugalėjimas kare nepareina nuo kariuomenės daugybės, bet stiprybė ateina iš dangaus“, todėl drąsiai prasiskverbkime pro juos, o viešpats mus apgins.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Šį išvydęs, Jazbutas, su įniršiu prisiminęs ankstesnę savo nešlovę, iš visų jėgų puolė priešą ir kirto jam kalaviju į petį; sužeistas Hen rikas ietimi persmeigė Jazbutą, kuris, griūdamas že mėn, nukirto kalaviju puolančiam nugalėtojui pirštą. Susidūrus vadams, įsiliepsnojo mūšis: narsiausi prieki nio būrio kariai veržėsi ginti užpakalinio, kadangi ir lietuviai, netekę vado, traukėsi, ir kryžiuočiai (kurie, m bijodami patekti j pasalas, vengė nutolti nuo stovyk los) nepuolė, nepralaimėjo ir nelaimėjo kovos nė vie na pusė, tačiau visas grobis, lietuviams matant ir iš pykčio griežiant dantimis, buvo išgabentas j Prūsiją. Vėliau, birželio pabaigoje, tas pats Henrikas su tūks tančio penkių šimtų raitelių pulku išsivarė Junigedos10 apylinkėmis grobį ir šit kaip R a g a in ės k a ria i kla s- užėmė pačią pilį. Išdėstęs vi- ta u žim a J u n ig e d ą sus kitus būrius abipus kelio pasalose, jis įsakė Ragainės būriui traukti tiesiai prie pilies vartų.