Pasak Henenbergerio, lietuviai Poklių įsivaizduodavo kaip žilabarzdį, išblyškusį senį pastėrusiomis akimis ir balta drobule apmuturiuota galva. Narbutas rašo, kad Henenbergeris apie 1584 metus tikino pats matęs senų vienaakių žmonių, siejamų su šventos upės poveikiu. Henenbergeris tikino, kad XVI a. pabaigoje Sakininkų kaime prie Rusnės augo didžiulė liepa, prie kurios kaimiečiai slapčia melsdavosi.
Mitologinė šios upės ypatybė yra ta, kad teikiamos malonės ženklan ji sa vo gerbėjams užtemdydavo vieną akį. Dar daugiau: Henen- bergeris tikina, neva jis, keletą metų prieš parašydamas savąją Prūsijos kroniką (apie 1584 metus), pats matęs tokių senų vie naakių žmonių, ir tiems, kurie netikėjo upės šventumu, nieko neatsitikdavo, nors kiti, vos tik joje nusiprausę, susilaukdavo norėto luošumo. Pamenu, jog skandinavų mitologijoje yra Iš minties šaltinis, kuriame uosis Igdrasilis (arba Idrasibas) maiti na vieną savo šaknį.
LIEPA, Liepas. Pas senovės prūsus ji priklausė šventųjų medžių kategorijai. Henenbergeris tikina, kad dar jo laikais, tai yra XVI amžiaus pabaigoje, Nemuno žemupyje, netoli Rus nės, Sakininkų (Szakaniki) kaime, dabar bene Šakūnai, augu si didžiulė liepa; kaimiečiai, dar tikėję senais prietarais, stab meldžių papratimu slapčia ateidavo prie jos m elstis18.
Draugystės, svetingumo, santai kos, būsimo pomirtinio gyvenimo vilties dievybės šiai dievo baimingai tautai tikriausiai nebuvo tušti simboliai. Tad Ški cas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė se novės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejė giais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsiny je, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu.
Erazmas Ste la aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas daly kas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietu vių genties tautos. Pasak Henenbergerio tyrimų, turtingųjų na muose gedulas trukdavo keturias savaites, per kurias negalėjo būti jokio pasilinksminimo, o samdytos raudotojos privalėjo nuolat verkti apraudodamos mirusiojo atminimą. Dainiai ge dulingomis raudomis apdainuodavo jo dorybes ir žymiausius jo karo žygius.
Ant tos vėliavos\nbuvęs ypatingas užrašas nežinomomis raidėmis. Žiūrėk VI len\ntelės 41-ą piešinį. Iš Grunau perėmė Henenbergeris irHartkno-\n6 Hartknoch.
Iš imperatoriaus Augusto valdy mo Romos valstybėje epochos išliko geografijos—istorijos paminklas, susijęs su mūsų tema. ITartknochas savo prūsų istorijos 20 puslapyje rašo« jog pirmasis Kulmo, arba Prū sijos, vyskupas Kristijonas, autorius kronikos, kuri buvo laikoma pradingusia, apie senovės Prūsiją, — ją cituoja ir mūsų kronikininkai Grunau, Henenbergeris, Vaiselijus ir Lukas Davidas, — ¡pasakoja Bitinijos keliautojo Divonio, neva 17 metais prieš Kristaus gimimą apsilankiusio kraš te, vėliau pavadintame Prūsija, stebėjimus. Mes panau dosime Hartknocho aprašytus padavimus, pridurdami ir Luko Davido kronikos teiginius, kurių nežinojo anas au 1 Lib.