Narbutas rašo, kad Henenbergeris apie 1584 metus tikino pats matęs senų vienaakių žmonių, siejamų su šventos upės poveikiu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 228
Mitologinė šios upės ypatybė yra ta, kad teikiamos malonės ženklan ji sa vo gerbėjams užtemdydavo vieną akį. Dar daugiau: Henen- bergeris tikina, neva jis, keletą metų prieš parašydamas savąją Prūsijos kroniką (apie 1584 metus), pats matęs tokių senų vie naakių žmonių, ir tiems, kurie netikėjo upės šventumu, nieko neatsitikdavo, nors kiti, vos tik joje nusiprausę, susilaukdavo norėto luošumo. Pamenu, jog skandinavų mitologijoje yra Iš minties šaltinis, kuriame uosis Igdrasilis (arba Idrasibas) maiti na vieną savo šaknį.
Henenbergeris tikino, kad XVI a. pabaigoje Sakininkų kaime prie Rusnės augo didžiulė liepa, prie kurios kaimiečiai slapčia melsdavosi.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 239
LIEPA, Liepas. Pas senovės prūsus ji priklausė šventųjų medžių kategorijai. Henenbergeris tikina, kad dar jo laikais, tai yra XVI amžiaus pabaigoje, Nemuno žemupyje, netoli Rus nės, Sakininkų (Szakaniki) kaime, dabar bene Šakūnai, augu si didžiulė liepa; kaimiečiai, dar tikėję senais prietarais, stab meldžių papratimu slapčia ateidavo prie jos m elstis18.
Narbutas vertino, kad Henenbergeris, Hartknochas, Kojalavičius ir Škicas apšmeižė senovės lietuvius dėl tariamo žiaurumo ligoniams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 359
Draugystės, svetingumo, santai kos, būsimo pomirtinio gyvenimo vilties dievybės šiai dievo baimingai tautai tikriausiai nebuvo tušti simboliai. Tad Ški cas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė se novės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejė giais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsiny je, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu.
Pasak Henenbergerio tyrimų, turtingųjų namuose gedulas trukdavo keturias savaites, o samdytos raudotojos turėdavo nuolat apraudoti mirusįjį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 368
Erazmas Ste la aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas daly kas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietu vių genties tautos. Pasak Henenbergerio tyrimų, turtingųjų na muose gedulas trukdavo keturias savaites, per kurias negalėjo būti jokio pasilinksminimo, o samdytos raudotojos privalėjo nuolat verkti apraudodamos mirusiojo atminimą. Dainiai ge dulingomis raudomis apdainuodavo jo dorybes ir žymiausius jo karo žygius.
Narbutas nurodo, kad Henenbergeris ir Hartknochas vėliavos su nežinomų raidžių užrašu aprašymą perėmė iš Grunau.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 402
Ant tos vėliavos\nbuvęs ypatingas užrašas nežinomomis raidėmis. Žiūrėk VI len\ntelės 41-ą piešinį. Iš Grunau perėmė Henenbergeris irHartkno-\n6 Hartknoch.
Narbutas Henenbergerį mini tarp kronikininkų, citavusių pirmojo Kulmo, arba Prūsijos, vyskupo Kristijono kroniką apie senovės Prūsiją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 167
Iš imperatoriaus Augusto valdy mo Romos valstybėje epochos išliko geografijos—istorijos paminklas, susijęs su mūsų tema. ITartknochas savo prūsų istorijos 20 puslapyje rašo« jog pirmasis Kulmo, arba Prū sijos, vyskupas Kristijonas, autorius kronikos, kuri buvo laikoma pradingusia, apie senovės Prūsiją, — ją cituoja ir mūsų kronikininkai Grunau, Henenbergeris, Vaiselijus ir Lukas Davidas, — ¡pasakoja Bitinijos keliautojo Divonio, neva 17 metais prieš Kristaus gimimą apsilankiusio kraš te, vėliau pavadintame Prūsija, stebėjimus. Mes panau dosime Hartknocho aprašytus padavimus, pridurdami ir Luko Davido kronikos teiginius, kurių nežinojo anas au 1 Lib.
Narbutas nurodo, kad XV a. prūsų kronikininkas Henenbergeris pateikė daugiau jau neegzistuojančių Nemuno deltos šakų pavadinimų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 220
XV am\nžiaus prūsų kronikininkas Henenbergeris nurodo dar dau\ngiau šiandien jau neegzistuojančių šakų: Akmenės, Szyr- \nwinde, Alt-Russe, Neyupe, Theigsupe, Russe arba Holm, \nKallamppe, Taszargis, U Imis, Szloda. Visi šie pavadinimai \nlietuvių kalboje turi prasmę ir teikia didelių galimybių \netimologiniams tyrimams. Pagrindinė kairioji vaga, atsi\nšakojusi prie Sancinės, vadinama Gilge, arba Gilia, tai \nreiškia gylį; žemiau, ties Būdveitų kaimu, jį išsišakoja į \ndvi vagas, dešinioji yra senoji Gilija, kuri labai vingiuota; \njos tik prie Dreiškių kaimo vėl susilieja į vieną.
Narbutas remiasi Henenbergeriu kaip patvirtinimu, kad buvo sudinų gentis arba taip vadinta giminė.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 267
Rytuose ji ribojosi su Sudar gą, pietuose — su jotvingių Polese, vakaruose — su Ga linda ir Barta, o šiaurėje — su Barta ir Nadruva. 1 Kiti teigia, kad iš žodžio S žudąs, išmatos, pelkės, nes seniau žemė ten buvusi labai pelkėta; bet išmanančiam kalbą ir papročius šis spėjimas yra visiškai nepriimtinas. O tai, kad buvusi sudinų gentis ar taip vadinta giminė, patvirtina Henenbergeris.
Henenbergeris pats prisipažįsta, o kiti pagal matomus požymius, kaip savo tyrimo šaltinį turėjo ne tik vyskupo Kristijono kroniką, bet ir kitus šaltinius, vienalaikius su ja arba kiek vėlesnius, tačiau ankstesnius už Dusburgietį; abu kalba apie tuos pačius vyriausiuosius žynius net plačiau ir su gerokai išsamesniais paaiškinimais negu Simonas Grunau17.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 434
Bet kur įrodymas, kad Lukas Davidas turėjo rankose visą vys\nkupo kroniką, jeigu pats ponas Foigtas mums aiškina16, kad\nKaraliaučiaus bibliotekoje, kuri buvo prieinama tam kroniki\nninkui, buvo tik ištraukų iš tos kronikos; tarp likusių po Luko\nDavido mirties rankraščių net rasti išrašų iš jos likučiai. Betgi\nPretorijus ir Johanas Leo, Gutštato kanauninkas, ir Flenen-\nbergeris pirmasis, kaip jis pats prisipažįsta, o kiti pagal mato\nmus požymius, kaip savo tyrimo šaltinį turėjo ne tik vyskupo\nKristijono kroniką, bet ir kitus šaltinius, vienalaikius su ja ar\nba kiek vėlesnius, tačiau ankstesnius už Dusburgietį; abu kal\nba apie tuos pačius vyriausiuosius žynius net plačiau ir su ge\nrokai išsamesniais paaiškinimais negu Simonas Grunau17.\n2.
Henenbergeris buvo labai piktas, todėl jį laikydavo visokio blogio kaltininku.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 106
Tačiau vėlesniais laikais tas žynių piktnaudžiavimas, ma- \nlyt, nebegaliojo, nes reikalas baigdavosi dosniu užmokesčiu \nžyniui, kuris pats save sužeisdavo ir išperkamąją auką atiduo\ndavo savo krauju, taip pat būdavo paaukojama kokio nors gy\nvulio galva.\nBuvo pripažįstamos penkios Pokliaus savybės: 1. Jis buvo \nlabai piktas, todėl jį laikydavo visokio blogio kaltininku.
XV am žiaus prūsų kronikininkas Henenbergeris nurodo dar dau giau šiandien jau neegzistuojančių šakų: Akmenės, Szyrwinde, Alt-Russe, Neyupe, Theigsupe, Russe arba Holm, Kallamppe, Taszargis, U Imis, Szloda.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 220
XV am\nžiaus prūsų kronikininkas Henenbergeris nurodo dar dau\ngiau šiandien jau neegzistuojančių šakų: Akmenės, Szyr- \nwinde, Alt-Russe, Neyupe, Theigsupe, Russe arba Holm, \nKallamppe, Taszargis, U Imis, Szloda. Visi šie pavadinimai \nlietuvių kalboje turi prasmę ir teikia didelių galimybių \netimologiniams tyrimams. Pagrindinė kairioji vaga, atsi\nšakojusi prie Sancinės, vadinama Gilge, arba Gilia, tai \nreiškia gylį; žemiau, ties Būdveitų kaimu, jį išsišakoja į \ndvi vagas, dešinioji yra senoji Gilija, kuri labai vingiuota; \njos tik prie Dreiškių kaimo vėl susilieja į vieną.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Sis paprotys lietuviams nebuvo būdingas, bet kai kurios riterių šeimos, priklausančios Lietuvos valdžiai (ar tai būtų lenkai, ar rusinai), galėjo prašyti, kad jiems būtų suteikti herbai - taip būdavo Lenkijoje. Bet, ne paisant to, visuomet, bent jau nuo Gedimino laikų, Lietuvoje šeimos herbai egzistavo*. Vienas kitas aiškiai lietuviškas her bas įėjo į Lenkijos herbynus, tikriausiai atsikėlus šeimoms, ku rios tais herbais naudojosi.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
401 ## Puslapis 401 c basi Ten kitaip pavaizduotos figūros, ypač rankų pozicijos. Be to, pas Henenbergerį yra užrašas senovės lietuvių kalba (apie naują šio užrašo aiškinimą, padarytą pono Tado Volianskio, bus kalbama šio veikalo trečiame tome). Tinkamai perskaičius, pa aiškėja, kad tai buvo Lietuvos kunigaikščio Utenio, kuris padėjo prūsams kovoti su kryžiuočiais ir kuris buvo pramintas Zupanit, vėliava.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
XV am žiaus prūsų kronikininkas Henenbergeris nurodo dar dau giau šiandien jau neegzistuojančių šakų: Akmenės, Szyr- winde, Alt-Russe, Neyupe, Theigsupe, Russe arba Holm, Kallamppe, Taszargis, U Imis, Szloda. Visi šie pavadinimai lietuvių kalboje turi prasmę ir teikia didelių galimybių etimologiniams tyrimams. Pagrindinė kairioji vaga, atsi šakojusi prie Sancinės, vadinama Gilge, arba Gilia, tai reiškia gylį; žemiau, ties Būdveitų kaimu, jį išsišakoja į dvi vagas, dešinioji yra senoji Gilija, kuri labai vingiuota; jos tik prie Dreiškių kaimo vėl susilieja į vieną.
Susietas teiginys: t-013
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
lietuviai naudojosi tomis raidėmis. Gali būti, kad kam nors pasitaikys rasti pinigą arba metalo gabaliuką su užrašu to rai dyno raidėmis; man net pasakojo, kad Lietuvoje kai kur yra akmenų su iškaltomis nežinomo pavidalo raidėmis, o tos galė tų pasirodyti esančios biarmiškos. Vieną iš tokių užrašų, per pieštą Žemaitijoje nuo akmens, turėjau rankose; jame buvo deramai išbrėžtos kelios biarmiškos raidės, tačiau, matyt, ne mokšiškai kopijuojant, kiti ženklai buvo sugadinti, neįmano ma buvo padaryti kokią nors išvadą, nebent įrodymą, kad gali pasitaikyti atradimų, liudijančių, jog pas mus Biarmijos raidy nas buvo plačiau pažįstamas. Tiesa, ši nuomonė gali atrodyti nauja, kadangi Rusijos rašytojai tą raidyną laiko XI amžiaus kūriniu, tačiau mums reikėtų turėti daugiau tyrimų, o tuomet galbūt įtikintume savo naudai.