Narbutas rašo, kad Henenbergeris apie 1584 metus tikino pats matęs senų vienaakių žmonių, siejamų su šventos upės poveikiu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 228
Mitologinė šios upės ypatybė yra ta, kad teikiamos malonės ženklan ji savo gerbėjams užtemdydavo vieną akį. Dar daugiau: Henenbergeris tikina, neva jis, keletą metų prieš parašydamas savąją Prūsijos kroniką (apie 1584 metus), pats matęs tokių senų vienaakių žmonių, ir tiems, kurie netikėjo upės šventumu, nieko neatsitikdavo, nors kiti, vos tik joje nusiprausę, susilaukdavo norėto luošumo. Pamenu, jog skandinavų mitologijoje yra Išminties šaltinis, kuriame uosis Igdrasilis (arba Idrasibas) maitina vieną savo šaknį.
Henenbergeris tikino, kad XVI a. pabaigoje Sakininkų kaime prie Rusnės augo didžiulė liepa, prie kurios kaimiečiai slapčia melsdavosi.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 239
LIEPA, Liepas. Pas senovės prūsus ji priklausė šventųjų medžių kategorijai. Henenbergeris tikina, kad dar jo laikais, tai yra XVI amžiaus pabaigoje, Nemuno žemupyje, netoli Rusnės, Sakininkų (Szakaniki) kaime, dabar bene Šakūnai, augusi didžiulė liepa; kaimiečiai, dar tikėję senais prietarais, stabmeldžių papratimu slapčia ateidavo prie jos m elstis18.
Narbutas vertino, kad Henenbergeris, Hartknochas, Kojalavičius ir Škicas apšmeižė senovės lietuvius dėl tariamo žiaurumo ligoniams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 359
Draugystės, svetingumo, santaikos, būsimo pomirtinio gyvenimo vilties dievybės šiai dievobaimingai tautai tikriausiai nebuvo tušti simboliai. Tad Škicas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė senovės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejėgiais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsinyje, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu.
Pasak Henenbergerio tyrimų, turtingųjų namuose gedulas trukdavo keturias savaites, o samdytos raudotojos turėdavo nuolat apraudoti mirusįjį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 368
Erazmas Stela aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas dalykas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietuvių genties tautos. Pasak Henenbergerio tyrimų, turtingųjų namuose gedulas trukdavo keturias savaites, per kurias negalėjo būti jokio pasilinksminimo, o samdytos raudotojos privalėjo nuolat verkti apraudodamos mirusiojo atminimą. Dainiai gedulingomis raudomis apdainuodavo jo dorybes ir žymiausius jo karo žygius.
Narbutas nurodo, kad Henenbergeris ir Hartknochas vėliavos su nežinomų raidžių užrašu aprašymą perėmė iš Grunau.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 402
Ant tos vėliavos buvęs ypatingas užrašas nežinomomis raidėmis. Žiūrėk VI lentelės 41-ą piešinį. Iš Grunau perėmė Henenbergeris irHartkno- 6 Hartknoch.
Narbutas Henenbergerį mini tarp kronikininkų, citavusių pirmojo Kulmo, arba Prūsijos, vyskupo Kristijono kroniką apie senovės Prūsiją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 167
Iš imperatoriaus Augusto valdymo Romos valstybėje epochos išliko geografijos—istorijos paminklas, susijęs su mūsų tema. ITartknochas savo prūsų istorijos 20 puslapyje rašo« jog pirmasis Kulmo, arba Prūsijos, vyskupas Kristijonas, autorius kronikos, kuri buvo laikoma pradingusia, apie senovės Prūsiją, — ją cituoja ir mūsų kronikininkai Grunau, Henenbergeris, Vaiselijus ir Lukas Davidas, — ¡pasakoja Bitinijos keliautojo Divonio, neva 17 metais prieš Kristaus gimimą apsilankiusio krašte, vėliau pavadintame Prūsija, stebėjimus. Mes panaudosime Hartknocho aprašytus padavimus, pridurdami ir Luko Davido kronikos teiginius, kurių nežinojo anas au 1 Lib.
Narbutas nurodo, kad XV a. prūsų kronikininkas Henenbergeris pateikė daugiau jau neegzistuojančių Nemuno deltos šakų pavadinimų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 220
XV amžiaus prūsų kronikininkas Henenbergeris nurodo dar daugiau šiandien jau neegzistuojančių šakų: Akmenės, Szyrwinde, Alt-Russe, Neyupe, Theigsupe, Russe arba Holm, Kallamppe, Taszargis, U Imis, Szloda. Visi šie pavadinimai lietuvių kalboje turi prasmę ir teikia didelių galimybių etimologiniams tyrimams. Pagrindinė kairioji vaga, atsišakojusi prie Sancinės, vadinama Gilge, arba Gilia, tai reiškia gylį; žemiau, ties Būdveitų kaimu, jį išsišakoja į dvi vagas, dešinioji yra senoji Gilija, kuri labai vingiuota; jos tik prie Dreiškių kaimo vėl susilieja į vieną.
Narbutas remiasi Henenbergeriu kaip patvirtinimu, kad buvo sudinų gentis arba taip vadinta giminė.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 267
Rytuose ji ribojosi su Sudargą, pietuose — su jotvingių Polese, vakaruose — su Galinda ir Barta, o šiaurėje — su Barta ir Nadruva. 1 Kiti teigia, kad iš žodžio S žudąs, išmatos, pelkės, nes seniau žemė ten buvusi labai pelkėta; bet išmanančiam kalbą ir papročius šis spėjimas yra visiškai nepriimtinas. O tai, kad buvusi sudinų gentis ar taip vadinta giminė, patvirtina Henenbergeris.
Henenbergeris pats prisipažįsta, o kiti pagal matomus požymius, kaip savo tyrimo šaltinį turėjo ne tik vyskupo Kristijono kroniką, bet ir kitus šaltinius, vienalaikius su ja arba kiek vėlesnius, tačiau ankstesnius už Dusburgietį; abu kalba apie tuos pačius vyriausiuosius žynius net plačiau ir su gerokai išsamesniais paaiškinimais negu Simonas Grunau17.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 434
Bet kur įrodymas, kad Lukas Davidas turėjo rankose visą vyskupo kroniką, jeigu pats ponas Foigtas mums aiškina16, kad Karaliaučiaus bibliotekoje, kuri buvo prieinama tam kronikininkui, buvo tik ištraukų iš tos kronikos; tarp likusių po Luko Davido mirties rankraščių net rasti išrašų iš jos likučiai. Betgi Pretorijus ir Johanas Leo, Gutštato kanauninkas, ir Flenenbergeris pirmasis, kaip jis pats prisipažįsta, o kiti pagal matomus požymius, kaip savo tyrimo šaltinį turėjo ne tik vyskupo Kristijono kroniką, bet ir kitus šaltinius, vienalaikius su ja arba kiek vėlesnius, tačiau ankstesnius už Dusburgietį; abu kalba apie tuos pačius vyriausiuosius žynius net plačiau ir su gerokai išsamesniais paaiškinimais negu Simonas Grunau17. 2.
Henenbergeris buvo labai piktas, todėl jį laikydavo visokio blogio kaltininku.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 106
Tačiau vėlesniais laikais tas žynių piktnaudžiavimas, malyt, nebegaliojo, nes reikalas baigdavosi dosniu užmokesčiu žyniui, kuris pats save sužeisdavo ir išperkamąją auką atiduodavo savo krauju, taip pat būdavo paaukojama kokio nors gyvulio galva. Buvo pripažįstamos penkios Pokliaus savybės: 1. Jis buvo labai piktas, todėl jį laikydavo visokio blogio kaltininku.
XV am žiaus prūsų kronikininkas Henenbergeris nurodo dar dau giau šiandien jau neegzistuojančių šakų: Akmenės, Szyrwinde, Alt-Russe, Neyupe, Theigsupe, Russe arba Holm, Kallamppe, Taszargis, U Imis, Szloda.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 220
XV amžiaus prūsų kronikininkas Henenbergeris nurodo dar daugiau šiandien jau neegzistuojančių šakų: Akmenės, Szyrwinde, Alt-Russe, Neyupe, Theigsupe, Russe arba Holm, Kallamppe, Taszargis, U Imis, Szloda. Visi šie pavadinimai lietuvių kalboje turi prasmę ir teikia didelių galimybių etimologiniams tyrimams. Pagrindinė kairioji vaga, atsišakojusi prie Sancinės, vadinama Gilge, arba Gilia, tai reiškia gylį; žemiau, ties Būdveitų kaimu, jį išsišakoja į dvi vagas, dešinioji yra senoji Gilija, kuri labai vingiuota; jos tik prie Dreiškių kaimo vėl susilieja į vieną.
Pasak Henenbergerio, lietuviai Poklių įsivaizduodavo kaip žilabarzdį, išblyškusį senį pastėrusiomis akimis ir balta drobule apmuturiuota galva.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Dar daugiau: Henenbergeris tikina, neva jis, keletą metų prieš parašydamas savąją Prūsijos kroniką (apie 1584 metus), pats matęs tokių senų vie naakių žmonių, ir tiems, kurie netikėjo upės šventumu, nieko neatsitikdavo, nors kiti, vos tik joje nusiprausę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 228
Mitologinė šios upės ypatybė yra ta, kad teikiamos malonės ženklan ji savo gerbėjams užtemdydavo vieną akį. Dar daugiau: Henenbergeris tikina, neva jis, keletą metų prieš parašydamas savąją Prūsijos kroniką (apie 1584 metus), pats matęs tokių senų vienaakių žmonių, ir tiems, kurie netikėjo upės šventumu, nieko neatsitikdavo, nors kiti, vos tik joje nusiprausę, susilaukdavo norėto luošumo. Pamenu, jog skandinavų mitologijoje yra Išminties šaltinis, kuriame uosis Igdrasilis (arba Idrasibas) maitina vieną savo šaknį.