Narbutas rašo, kad Hartknochas pagal senus duomenis šventąjį mišką lokalizavo prie Žemaitijos sienos, dviejų upių santakoje. Narbutas nurodo, kad Hartknochas senosios Prūsijos žemėlapyje Romnowe pažymėjo tarp Prūsos ir Bysleidos upių. Narbutas mini Hartknocho spėjimą, kad Senosios Torunės vietoje taip pat buvo šventykla.
Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems - tikriausiai ne4. Hartknochas pagal senus duomenis nurodo garsų šventąjį mišką, kurio vietą senovės Prūsijos žemėlapiuose pažymi prie Žemaitijos sienos, santakoje dviejų upių, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką. Jis turėjo būti prie Tenenio upės, rodos, toje vietoje, kur yra Prūsijos Romučių (Romuten) kaimas, o Že maitijoje, tik už sienos - Romuniškiai (Romuniszki).
Treteris Jono I, Varmijos vyskupo, gyveninio aprašyme teisingiausiai nurodo tyrėjui, kur reiktų jos ieškoti. Remdamasis tuo, Hartknochas senosios Prū sijos žemėlapyje užrašą Romnowe padėjo tarp Prūsos ir Bys- leidos upių, nors rutuliukas, turintis pažymėti vietovę, padė tas ne visai tiksliai. O antrajame Naujosios Prūsijos, jau val- 6 Žinoma, kad slavai šventyklas vadino gontinomis (Gontyny) ar ba kontinomis (Kontyny).
Šventyklos aptvaro vi\nduje buvo šventas ąžuolas ir Perkūno, Pokliaus ir Atrimpo sta\nbai, - anot Enėjo Silvijaus liudijimo.\nTen, kur stovėjo Senoji Torunė, kaip spėja Hartknochas,\ntaip pat buvusi šventykla.\nUpės (Oppen) kaime augo storiausias ąžuolas, kuris, anot\nto paties istoriko, priklausė šventyklos liekanoms.
Mūsų kronikinin kas Strijkovskis vėlgi tai patvirtina savo istoriniais šal tiniais, kuriuos jis naudojo1. Paskui Hartknochas**, rem damasis vertais pasitikėjimo prūsų kronikų rašytojais, ypač Kasparu Dankvertu, puikiai išmanantis prūsų isto riją, darbštus istorinės tiesos tyrinėtojas ir atradėjas, vi siškai įsitikinęs tvirtina, kad kimbrų gyventa žemėje, kur vėliau įsikūrė prūsai. Ten jie vadinami Sembi\ iš čia ki lęs Sembos — vienos prūsų provincijos — pavadinimas2.
Sis ypatingas įvykis, atsitikęs žemėje, kuria\nypač domisi mūsų veikalas, vertas to, kad jam būtų skir\nta daugiau dėmesio. Hartknochas, remdamasis vietos pa\ndavimais ir tiesioginiais vietovės tyrinėjimais, visiškai\nįsitikinęs šio atsitikimo tikrumu; jis ne sykį mini, jog\nsmarkių ir ilgalaikių šiaurinių vėjų sukelti dideli jūros\npotvyniai išilgai visos Prūsijos padarė nemažai Baltijos\njūros krantų reljefo ir pavidalo pokyčių. O ypač stengė\nsi, kad išliktų atminimas apie tą didžiulį kimbrų epochos\npotvynį, arba vietinį tvaną, cituotą prūsų kronikininko\nJokimo Rozencveigo2, kurio veikalus Strijkovskis, būda\nmas Karaliaučiuje (kur tikriausiai rašė pirmąsias savo\nkronikos knygas), turėjo po ranka.
Pažvelgę tyrinėtojo žvilgsniu į\nlietuvių senovės paminklus, visur aptinkame pėdsakų ir\npadavimų apie tautos kilmę iš pelazgų1. Hartknochas2 pa\nteikia žinių, jog prie Baltijos jūros amžių amžiais buvo\nžinomi padavimai apie tenykščių genčių, ypač prūsų, iš\ntakas. Tai nugirdęs kronikininkas Vitechindas3, savo ruož\ntu norėjęs nuspalvinti šiuos ¡padavimus tariamu istorišku\nmu, rašo apie makedonus, po Aleksandro Didžiojo mirties\natvykusius į prūsų kraštus.