Hartknochas

PDF 262

Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems - tikriausiai ne4. Hartknochas pagal senus duomenis nurodo garsų šventąjį mišką, kurio vietą senovės Prūsijos žemėlapiuose pažymi prie Žemaitijos sienos, santakoje dviejų upių, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką. Jis turėjo būti prie Tenenio upės, rodos, toje vietoje, kur yra Prūsijos Romučių (Romuten) kaimas, o Že­ maitijoje, tik už sienos - Romuniškiai (Romuniszki).

PDF 265

Treteris Jono I, Varmijos vyskupo, gyveninio aprašyme teisingiausiai nurodo tyrėjui, kur reiktų jos ieškoti. Remdamasis tuo, Hartknochas senosios Prū­ sijos žemėlapyje užrašą Romnowe padėjo tarp Prūsos ir Bys- leidos upių, nors rutuliukas, turintis pažymėti vietovę, padė­ tas ne visai tiksliai. O antrajame Naujosios Prūsijos, jau val- 6 Žinoma, kad slavai šventyklas vadino gontinomis (Gontyny) ar­ ba kontinomis (Kontyny).

PDF 268

Šventyklos aptvaro vi­\nduje buvo šventas ąžuolas ir Perkūno, Pokliaus ir Atrimpo sta­\nbai, - anot Enėjo Silvijaus liudijimo.\nTen, kur stovėjo Senoji Torunė, kaip spėja Hartknochas,\ntaip pat buvusi šventykla.\nUpės (Oppen) kaime augo storiausias ąžuolas, kuris, anot\nto paties istoriko, priklausė šventyklos liekanoms.

PDF 45

Mūsų kronikinin­ kas Strijkovskis vėlgi tai patvirtina savo istoriniais šal­ tiniais, kuriuos jis naudojo1. Paskui Hartknochas**, rem­ damasis vertais pasitikėjimo prūsų kronikų rašytojais, ypač Kasparu Dankvertu, puikiai išmanantis prūsų isto­ riją, darbštus istorinės tiesos tyrinėtojas ir atradėjas, vi­ siškai įsitikinęs tvirtina, kad kimbrų gyventa žemėje, kur vėliau įsikūrė prūsai. Ten jie vadinami Sembi\ iš čia ki­ lęs Sembos — vienos prūsų provincijos — pavadinimas2.

PDF 46

Sis ypatingas įvykis, atsitikęs žemėje, kuria\nypač domisi mūsų veikalas, vertas to, kad jam būtų skir­\nta daugiau dėmesio. Hartknochas, remdamasis vietos pa­\ndavimais ir tiesioginiais vietovės tyrinėjimais, visiškai\nįsitikinęs šio atsitikimo tikrumu; jis ne sykį mini, jog\nsmarkių ir ilgalaikių šiaurinių vėjų sukelti dideli jūros\npotvyniai išilgai visos Prūsijos padarė nemažai Baltijos\njūros krantų reljefo ir pavidalo pokyčių. O ypač stengė­\nsi, kad išliktų atminimas apie tą didžiulį kimbrų epochos\npotvynį, arba vietinį tvaną, cituotą prūsų kronikininko\nJokimo Rozencveigo2, kurio veikalus Strijkovskis, būda­\nmas Karaliaučiuje (kur tikriausiai rašė pirmąsias savo\nkronikos knygas), turėjo po ranka.

PDF 195

Pažvelgę tyrinėtojo žvilgsniu į\nlietuvių senovės paminklus, visur aptinkame pėdsakų ir\npadavimų apie tautos kilmę iš pelazgų1. Hartknochas2 pa­\nteikia žinių, jog prie Baltijos jūros amžių amžiais buvo\nžinomi padavimai apie tenykščių genčių, ypač prūsų, iš­\ntakas. Tai nugirdęs kronikininkas Vitechindas3, savo ruož­\ntu norėjęs nuspalvinti šiuos ¡padavimus tariamu istorišku­\nmu, rašo apie makedonus, po Aleksandro Didžiojo mirties\natvykusius į prūsų kraštus.

PDF 369

Ten ji šiau­ rėje ir rytuose ribojosi su Žemaitija ir iš dalies su Lie­ tuva. Šioje provincijoje šen bei ten aptikta gynybinių įtvirtinimų vietų. Tokia tvirtovė buvusi ant kalvos netoli Ragainės, kur buvo pastatyta šitaip vadinama kryžiuo­ čių pilis. Ten, netoli Supenų kaimo, esama senovės skal­ vių pilies pėdsakų. Ragainė Hartknocho išleistame Dus- burgo veikale klaidingai pavadinta Ramige (p.

PDF 46

O ypač stengė­ si, kad išliktų atminimas apie tą didžiulį kimbrų epochos potvynį, arba vietinį tvaną, cituotą prūsų kronikininko Jokimo Rozencveigo2, kurio veikalus Strijkovskis, būda­ mas Karaliaučiuje (kur tikriausiai rašė pirmąsias savo kronikos knygas), turėjo po ranka. Tačiau esama sunku­ mų nustatant datą, kada tai galėjo įvykti: kalbėdamas apie dalykus, susijusius su įvykiais, galėjusiais įvykti daugiau negu šimtmetis prieš naują erą, jis mini 1190 metus ir kalba apie tą potvynį, kuris, anot jo pasakoji­ mų, turėjęs būti iki prūsų įsikūrimo prie Baltijos jūros3. Strijkovskis neabejotinai taiso šios vietos prieštaravimus ar rašiusiojo klaidą, nes nurodo kimbrų pasitraukimo epochą, vesdamas juos nuo Baltijos jūros pakrančių tie­ siai į Ilyriją, kur jie prie Nortbėjos pirmąsyk kariauja su tenykščio prokonsulo Cyras-Karbo** vadovaujamais ro­ mėnais; tai įvyko 190 metais prieš Kristaus gimimą4.

PDF 196

Hartknochas pateikia XV amžiuje gyvenusio prūsų kilmės Frydriko Zamilio lotynų kalba parašytos poemos ištrauką, kur, sakydamas savo sūnums apie savo lietuviš­ ką kilmę, be kita ko, jis mini protėvius pelazgus1. Dabar panagrinėkime naujesnius pėdsakus, liudijančius, kad šių protėvių vardas ne tik nebuvo svetimas Lietuvoje, bet ir įsiamžino įžymių žmonių, giminių asmenvardžiuose, upių, ežerų, gyvenviečių pavadinimuose. Dusiburgas2 primena vardą įžymaus žmogaus, kilusio iš kunigaikščio Pelužio giminės; anot vietinių tyrinėjimų, Lydos apskrityje būta ir kilmingos Pelužių, arba Pelusų, Pelasų, giminės; ten taip pat Pelesos upė ir to paties pavadinimo ežeras, į kurį ji įteka, be to, esama kaimų, senovinių gyvenviečių, yra senoji ir naujoji Pelesa, taip pat Palaškos, esančios toje pačioje apskrityje ir netoli šių vandens telkinių.

PDF 270

Anot Hartknocho, sudargų iš­ ties būta, jų atminimas gyvas šios žemės padavimuose ir kai kuriuose vietovardžiuose2. Dar ir šiandien čia yra du piliavietėmis garsėjantys miesteliai, vadinami Sudargais: vienas Prūsijoje, prie Rausvės upės, antras — kairiojoje Nemuno pakrantėje, šiek tiek žemiau Jurbarko. Siame senoviniame krašte taip pat yra Rosės upė, iki mūsų die­ nų išsaugojusi šį pavadinimą: ji prasideda į šiaurę nuo Liubavo miestelio, teka iš pietų šiaurės link ir įteka į Šešupę jos kairiojoje pakrantėje, kiek aukščiau Naumies­ čio.

PDF 369

Ten ji šiau­ rėje ir rytuose ribojosi su Žemaitija ir iš dalies su Lie­ tuva. Šioje provincijoje šen bei ten aptikta gynybinių įtvirtinimų vietų. Tokia tvirtovė buvusi ant kalvos netoli Ragainės, kur buvo pastatyta šitaip vadinama kryžiuo­ čių pilis. Ten, netoli Supenų kaimo, esama senovės skal­ vių pilies pėdsakų. Ragainė Hartknocho išleistame Dus- burgo veikale klaidingai pavadinta Ramige (p.