Narbutas rašo, kad Hartknochas pagal senus duomenis šventąjį mišką lokalizavo prie Žemaitijos sienos, dviejų upių santakoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 262
Krikščionims iš smalsumo buvo draudžiama įžengti į tuos miškelius, bet nelaimingiesiems tikriausiai ne4. Hartknochas pagal senus duomenis nurodo garsų šventąjį mišką, kurio vietą senovės Prūsijos žemėlapiuose pažymi prie Žemaitijos sienos, santakoje dviejų upių, iš kurių viena įteka į Rusnės įlanką. Jis turėjo būti prie Tenenio upės, rodos, toje vietoje, kur yra Prūsijos Romučių (Romuten) kaimas, o Žemaitijoje, tik už sienos - Romuniškiai (Romuniszki).
Narbutas nurodo, kad Hartknochas senosios Prūsijos žemėlapyje Romnowe pažymėjo tarp Prūsos ir Bysleidos upių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 265
Treteris Jono I, Varmijos vyskupo, gyveninio aprašyme teisingiausiai nurodo tyrėjui, kur reiktų jos ieškoti. Remdamasis tuo, Hartknochas senosios Prūsijos žemėlapyje užrašą Romnowe padėjo tarp Prūsos ir Bysleidos upių, nors rutuliukas, turintis pažymėti vietovę, padėtas ne visai tiksliai. O antrajame Naujosios Prūsijos, jau val- 6 Žinoma, kad slavai šventyklas vadino gontinomis (Gontyny) arba kontinomis (Kontyny).
Narbutas mini Hartknocho spėjimą, kad Senosios Torunės vietoje taip pat buvo šventykla.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 268
Šventyklos aptvaro viduje buvo šventas ąžuolas ir Perkūno, Pokliaus ir Atrimpo stabai, - anot Enėjo Silvijaus liudijimo. Ten, kur stovėjo Senoji Torunė, kaip spėja Hartknochas, taip pat buvusi šventykla. Upės (Oppen) kaime augo storiausias ąžuolas, kuris, anot to paties istoriko, priklausė šventyklos liekanoms.
Narbuto perteikimu Hartknochas tvirtino, kad kimbrai gyveno vėlesnių prūsų žemėje ir ten buvo vadinami sembais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 45
Mūsų kronikininkas Strijkovskis vėlgi tai patvirtina savo istoriniais šaltiniais, kuriuos jis naudojo1. Paskui Hartknochas**, remdamasis vertais pasitikėjimo prūsų kronikų rašytojais, ypač Kasparu Dankvertu, puikiai išmanantis prūsų istoriją, darbštus istorinės tiesos tyrinėtojas ir atradėjas, visiškai įsitikinęs tvirtina, kad kimbrų gyventa žemėje, kur vėliau įsikūrė prūsai. Ten jie vadinami Sembi\ iš čia kilęs Sembos — vienos prūsų provincijos — pavadinimas2.
Hartknochas, remdamasis vietos padavimais ir tyrimais, Baltijos pakrantės pokyčius siejo su smarkių šiaurinių vėjų sukeltais potvyniais Prūsijoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 46
Sis ypatingas įvykis, atsitikęs žemėje, kuria ypač domisi mūsų veikalas, vertas to, kad jam būtų skirta daugiau dėmesio. Hartknochas, remdamasis vietos padavimais ir tiesioginiais vietovės tyrinėjimais, visiškai įsitikinęs šio atsitikimo tikrumu; jis ne sykį mini, jog smarkių ir ilgalaikių šiaurinių vėjų sukelti dideli jūros potvyniai išilgai visos Prūsijos padarė nemažai Baltijos jūros krantų reljefo ir pavidalo pokyčių. O ypač stengėsi, kad išliktų atminimas apie tą didžiulį kimbrų epochos potvynį, arba vietinį tvaną, cituotą prūsų kronikininko Jokimo Rozencveigo2, kurio veikalus Strijkovskis, būdamas Karaliaučiuje (kur tikriausiai rašė pirmąsias savo kronikos knygas), turėjo po ranka.
Hartknochas pateikė žinių, kad prie Baltijos jūros ilgai gyvavo padavimai apie tenykščių genčių, ypač prūsų, ištakas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 195
Pažvelgę tyrinėtojo žvilgsniu į lietuvių senovės paminklus, visur aptinkame pėdsakų ir padavimų apie tautos kilmę iš pelazgų1. Hartknochas2 pateikia žinių, jog prie Baltijos jūros amžių amžiais buvo žinomi padavimai apie tenykščių genčių, ypač prūsų, ištakas. Tai nugirdęs kronikininkas Vitechindas3, savo ruožtu norėjęs nuspalvinti šiuos ¡padavimus tariamu istoriškumu, rašo apie makedonus, po Aleksandro Didžiojo mirties atvykusius į prūsų kraštus.
Hartknocho išleistame Dusburgo veikale Ragainė, Narbuto teigimu, klaidingai pavadinta Ramige.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 369
Ten ji šiaurėje ir rytuose ribojosi su Žemaitija ir iš dalies su Lietuva. Šioje provincijoje šen bei ten aptikta gynybinių įtvirtinimų vietų. Tokia tvirtovė buvusi ant kalvos netoli Ragainės, kur buvo pastatyta šitaip vadinama kryžiuočių pilis. Ten, netoli Supenų kaimo, esama senovės skalvių pilies pėdsakų. Ragainė Hartknocho išleistame Dusburgo veikale klaidingai pavadinta Ramige (p.
Hartknochas pateikia XV amžiuje gyvenusio prūsų kilmės Frydriko Zamilio lotynų kalba parašytos poemos ištrauką, kur, sakydamas savo sūnums apie savo lietuviš ką kilmę, be kita ko, jis mini protėvius pelazgus1.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 196
Hartknochas pateikia XV amžiuje gyvenusio prūsų kilmės Frydriko Zamilio lotynų kalba parašytos poemos ištrauką, kur, sakydamas savo sūnums apie savo lietuvišką kilmę, be kita ko, jis mini protėvius pelazgus1. Dabar panagrinėkime naujesnius pėdsakus, liudijančius, kad šių protėvių vardas ne tik nebuvo svetimas Lietuvoje, bet ir įsiamžino įžymių žmonių, giminių asmenvardžiuose, upių, ežerų, gyvenviečių pavadinimuose. Dusiburgas2 primena vardą įžymaus žmogaus, kilusio iš kunigaikščio Pelužio giminės; anot vietinių tyrinėjimų, Lydos apskrityje būta ir kilmingos Pelužių, arba Pelusų, Pelasų, giminės; ten taip pat Pelesos upė ir to paties pavadinimo ežeras, į kurį ji įteka, be to, esama kaimų, senovinių gyvenviečių, yra senoji ir naujoji Pelesa, taip pat Palaškos, esančios toje pačioje apskrityje ir netoli šių vandens telkinių.
Anot Hartknocho, sudargų iš ties būta, jų atminimas gyvas šios žemės padavimuose ir kai kuriuose vietovardžiuose2.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 270
Anot Hartknocho, sudargų išties būta, jų atminimas gyvas šios žemės padavimuose ir kai kuriuose vietovardžiuose2. Dar ir šiandien čia yra du piliavietėmis garsėjantys miesteliai, vadinami Sudargais: vienas Prūsijoje, prie Rausvės upės, antras — kairiojoje Nemuno pakrantėje, šiek tiek žemiau Jurbarko. Siame senoviniame krašte taip pat yra Rosės upė, iki mūsų dienų išsaugojusi šį pavadinimą: ji prasideda į šiaurę nuo Liubavo miestelio, teka iš pietų šiaurės link ir įteka į Šešupę jos kairiojoje pakrantėje, kiek aukščiau Naumiesčio.
Ragainė Hartknocho išleistame Dusburgo veikale klaidingai pavadinta Ramige (p.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 369
Ten ji šiaurėje ir rytuose ribojosi su Žemaitija ir iš dalies su Lietuva. Šioje provincijoje šen bei ten aptikta gynybinių įtvirtinimų vietų. Tokia tvirtovė buvusi ant kalvos netoli Ragainės, kur buvo pastatyta šitaip vadinama kryžiuočių pilis. Ten, netoli Supenų kaimo, esama senovės skalvių pilies pėdsakų. Ragainė Hartknocho išleistame Dusburgo veikale klaidingai pavadinta Ramige (p.