Narbutas nesutinka su Stenderio siejimu ir Tiimpus laiko ne Atrimpo vardu, o paprastu girtuoklių globėjo epitetu. Narbutas vertina, kad Stenderis savo latvių mitologijos straipsniuose pateikė klaidingas išvadas ir nutolo nuo esmės bei tiesos. Narbutas nurodo Stenderio pastabą, kad latviai turėjo deivę Dyžą arba Dyszą, kuri savybėmis atitikusi Pergrubę.
Beje, labai gali būti, kad vėlesniais laikais ir stabmeldystei išnykus liaudis klydo api būdindama dievybių lytį, bet ne čia esmė; tai lengvai ištaiso ma, jeigu tik atsirastų kokių nors žinių apie šį dalyką. Latviai žinojo šią dievybę kaip Pilviką (Pelwihkse), kitaip Szkahde. Stenderis, tuose savo latvių mitologijos straipsniuo se saviškai pateikdamas klaidingas išvadas, nutolsta nuo es mės ir tiesos.
Kitaip vadinosi Grubytė (Grubite), nuo žodžio Grubios -\ngėlių ir vaismedžių sodas.\nStenderis yra pastebėjęs, kad latviai turėjo deivę, kurią va\ndino Dyža arba Dysza; savo ypatybėmis ji visiškai atitiko Per-\ngrubę. Senovės prūsai ją vadino Melitele, tai yra Meilutėle.
Jiems nusilenkdavo pats Pušaitis, prašydamas\nkaimiečių vardu, idant markopoliai sulaikytų savo garbinto\njus nuo nelaimingų žmonių engimo.\nBarstukai (Barstuki)\nPožemio dievaičiai, nykštukai. Tą vardą Stenderis išveda\niš latviškų žodžių Berhns, lietuviškai bernas (Barnus), ir Stuh-\nke - lėlė.
Tai tam tikri žyniai; jie kerėjimo formulė mis ir kitomis apgavikiškomis išmonėmis patarinėja įvairiais klausimais, buria, gydo žmones ir gyvulius. Tokie žyniai, mo kantys pagarsėti, pritraukia lengvatikius iš tolimesnių ir arti mesnių apylinkių ir patys, be abejo, savęs nenuskriaudžia. Lat vijoje ir dabar girdėti apie tokius žmones, sako Stenderis32.
Minėtasis vyras, išvykdamas į kelio nes po įvairias šalis, pametė ją visiems laikams. Labai sukrės ta šio nutikimo, deivė klaidžiojo visur, ieškodama neištikimo vyro; gailios ašaros, kurias ji išliejo, virto gryno aukso lašais. Skandinavai taip pat manė, kad dėl tos kelionės deivė Frėja tapo žinoma įvairiuose kraštuose ir buvo garbinama įvairių tautų.