Narbutas vertina, kad Stenderis savo latvių mitologijos straipsniuose pateikė klaidingas išvadas ir nutolo nuo esmės bei tiesos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 126
Beje, labai gali būti, kad vėlesniais laikais ir stabmeldystei išnykus liaudis klydo api būdindama dievybių lytį, bet ne čia esmė; tai lengvai ištaiso ma, jeigu tik atsirastų kokių nors žinių apie šį dalyką. Latviai žinojo šią dievybę kaip Pilviką (Pelwihkse), kitaip Szkahde. Stenderis, tuose savo latvių mitologijos straipsniuo se saviškai pateikdamas klaidingas išvadas, nutolsta nuo es mės ir tiesos.
Narbutas nurodo Stenderio pastabą, kad latviai turėjo deivę Dyžą arba Dyszą, kuri savybėmis atitikusi Pergrubę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 132
Kitaip vadinosi Grubytė (Grubite), nuo žodžio Grubios -\ngėlių ir vaismedžių sodas.\nStenderis yra pastebėjęs, kad latviai turėjo deivę, kurią va\ndino Dyža arba Dysza; savo ypatybėmis ji visiškai atitiko Per-\ngrubę. Senovės prūsai ją vadino Melitele, tai yra Meilutėle.
Narbutas prie Pušaičio, požemio dievaičio ir barstukų vyriausiojo, aprašymo nurodo Stenderio „Lettische Grammatik“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 180
Pušaitis (Puschajtis)\nPožemio dievaitis, engiamų vargšų gynėjas, nykštukų,\nvadinamų barstukais, vyriausiasis. Jis gyvendavo žemėje, 16\n16 Stender, Lettische Grammatik.\n179\n\n## Puslapis 179\n\npo alyvų krūmais.
Narbutas rašo, kad Stenderis barstukų vardą kildino iš latviškų žodžių „Berhns“ ir „Stuhke“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 180
Jiems nusilenkdavo pats Pušaitis, prašydamas\nkaimiečių vardu, idant markopoliai sulaikytų savo garbinto\njus nuo nelaimingų žmonių engimo.\nBarstukai (Barstuki)\nPožemio dievaičiai, nykštukai. Tą vardą Stenderis išveda\niš latviškų žodžių Berhns, lietuviškai bernas (Barnus), ir Stuh-\nke - lėlė.
Narbutas, remdamasis Stenderiu, rašo, kad Latvijoje dar girdėti apie žynius, kurie buria, gydo ir patarinėja kerėjimo formulėmis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 299
Tai tam tikri žyniai; jie kerėjimo formulė mis ir kitomis apgavikiškomis išmonėmis patarinėja įvairiais klausimais, buria, gydo žmones ir gyvulius. Tokie žyniai, mo kantys pagarsėti, pritraukia lengvatikius iš tolimesnių ir arti mesnių apylinkių ir patys, be abejo, savęs nenuskriaudžia. Lat vijoje ir dabar girdėti apie tokius žmones, sako Stenderis32.
Frydrichas Stenderis išliejo, virto gryno aukso lašais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 127
Minėtasis vyras, išvykdamas į kelio nes po įvairias šalis, pametė ją visiems laikams. Labai sukrės ta šio nutikimo, deivė klaidžiojo visur, ieškodama neištikimo vyro; gailios ašaros, kurias ji išliejo, virto gryno aukso lašais. Skandinavai taip pat manė, kad dėl tos kelionės deivė Frėja tapo žinoma įvairiuose kraštuose ir buvo garbinama įvairių tautų.
Frydrichas Stenderis verčia Angularis, taigi turėjo būti Usparinie (Užsparinė) arba Susparinie (Sąsparinė)19.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 140
Atikoje Krono šventė buvo švenčiama Krono garbei he- katombajono (Hekatombeon) mėnesį, kurį anksčiau vadino Krono mėnesiu (Kronius). Užsparinė (Usparinia) Tai buvo žemės ribų deivė, globojanti kampinius kaupus arba sergėjanti sienų neliečiamumą; jų nepažeidžiamumas lie tuviams buvo šventenybė. Lasickio, aišku, su klaida užrašyta Aspelenie (Užpelenė), nes tą vardą į lotynų kalbą jis verčia Angularis, taigi turėjo būti Usparinie (Užsparinė) arba Susparinie (Sąsparinė)19.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Latviai, matyt, vaizdavo jį baisų ir nepatrauklų, ka dangi dar dabar, norėdami pagąsdinti vaikus, jiems sako: „At eina Bubbulis - paims, pagriebs“. Jį taip pat vadino Tiimpus, lik jis visai nesusijęs su Atrimpos, kaip norėtų Stenderis, tai buvo paprastas girtuoklių globėjo epitetas. Kadangi to dievo L 99 ## Puslapis 99 stabas ar kažkoks keistas jo atvaizdas per jo šventę, švenčiamą vasario mènes j, buvo vežiojamas rogėmis iš kaimo j kaimą, o lietuvių kalba rogės vadinamos Ragutas, todėl tinkamiausia būtų išvada, kad ir tas dievas Ragutis plačiausiai buvo vadina mas vardu, kilusiu iš to žodžio.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Šito liekanas pastebime lietuvių mitologijoje. Tiesa, kronikininkai, aprašinėjantys lietuvių genties tautų religiją, ko kia ji buvo paskutiniais savo smukimo metais, šito aiškiai ne mini, kadangi šis seniausias religijos sluoksnis jau labai seniai virto Titanų giminės garbinimu, su kuriuo priviso įvairių die vų, kuriuos aprašyti buvo ankstesnių skyrių ir dar bus kitų šio 23 Stender. Lettische Grammatik, 184 ## Puslapis 184 „Lietuvių tautos istorijos“ pirmojo tomo skyrių uždavinys.