Bertoldas Briuhavenas buvo Karaliaučiaus komtūras ir kryžiuočių karinis vadovas, minimas Livonijos karo veiksmų kontekste. Kai buvo apgulta Naujojo Malūno pilis, jis vadovavo skubiai pasiųstam stipriam riterių ir ginkluotų žmonių daliniui; kartu su juo atvyko Livonijos magistru paskirtas Gotfridas Rogė. Vėliau Briuhavenas, atvykęs į Livoniją su Prūsijos kryžiuočių daliniu, užpuolė sunkios apgulties išsekintus lietuvius, juos nugalėjo ir išvaikė; pasakojime minima, kad daug žmonių žuvo arba nuskendo bandydami pasitraukti per upę. Pasinaudojęs šia pergale, jis surengė žygį į Rygą, šturmu paėmė arkivyskupo pilį ir apiplėšė jos iždą bei bažnyčias, iš kurių aukso ir sidabro reikmenų esą prisigrobė už šešis tūkstančius sidabro grivinų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, „Lietuvos istorija“ (1989 m.), ir Teodoras Narbutas, „Lietuvių tautos istorija“, t. 4 (1997 m.), Bertoldą Briuhaveną įvardija Karaliaučiaus komtūru.
Toje stovykloje kartu su rygiečiais buvo keturi tūkstančiai karių, kurie ryžtingai spaudė apgultuosius. Sėkmingai užbaigti kovos nedavė Bertoldas Briuhavenas, Karaliaučiaus komtūras, pasiųstas pagalbon į Livoniją su Prūsijos kryžiuočių daliniu: užpuolęs su nepavargusia kariuomene sunkios apgulties išsekintus lietuvius, nugalėjo juos ir išvaikė; daugybė žuvo, daugybė nuskendo upėje, per kurią bėgdami turėjo keltis. Šiek tiek vėliau Vytenis, gal bijodamas, kad po jo pergalės pablogėjusi Livonijos ordino padėtis, Prūsijos kryžiuočiams suteikus pagalbą kovoje prieš Rygą, nesustiprėtų, gal norėdamas gandais apie vidaus sąmyšius atgrasinti Prūsijos kryžiuočius nuo karo Livonijoje, o gai trokšdamas atsiteisti už pralaimėjimą, kurį patyrė prie Nojermiuieno sumušta jo kariauna, pasiuntė keletą P rū sija n io k o ja m a lengvosios raitijos būrių į lie tu v ių Prūsiją pasiieškoti grobio.
Po to jis su savo kariais pasuko kita kryptimi: staiga puolė Medrabą, kurios gynėjai daug kartų buvo nusiaubę netolimas Prūsijos žemes ir pridarę nemaža nuostolių; ją užėmęs, išvadavo galybę ten kalinamų krikščionių. Vėliau su didesne kariauna, kurioje vien kryžiuočių buvo tūkstantis riterių, įsiveržė į Lietuvą pats magistras Meinhardas, žiauriai nusiaubė Paštuvos ir Gaižuvos valsčius, nušluodamas juos ugnimi. Pasivijęs jį, atsitraukiantį su dideliu grobiu, Jazbutas įniko persekioti užN u žu d o m a s lie tu v ių pakaimę vorą, kuriai tuomet k u n ig a ik štis J a zb u ta s vadovavo Henrikas Cutsvertas.
Toje stovykloje kartu su rygiečiais buvo keturi tūkstančiai karių, kurie ryžtingai spaudė apgultuosius. Sėkmingai užbaigti kovos nedavė Bertoldas Briuhavenas, Karaliaučiaus komtūras, pasiųstas pagalbon į Livoniją su Prūsijos kryžiuočių daliniu: užpuolęs su nepavargusia kariuomene sunkios apgulties išsekintus lietuvius, nugalėjo juos ir išvaikė; daugybė žuvo, daugybė nuskendo upėje, per kurią bėgdami turėjo keltis. Šiek tiek vėliau Vytenis, gal bijodamas, kad po jo pergalės pablogėjusi Livonijos ordino padėtis, Prūsijos kryžiuočiams suteikus pagalbą kovoje prieš Rygą, nesustiprėtų, gal norėdamas gandais apie vidaus sąmyšius atgrasinti Prūsijos kryžiuočius nuo karo Livonijoje, o gai trokšdamas atsiteisti už pralaimėjimą, kurį patyrė prie Nojermiuieno sumušta jo kariauna, pasiuntė keletą P rū sija n io k o ja m a lengvosios raitijos būrių į lie tu v ių Prūsiją pasiieškoti grobio.
Teodoras Narbutas aprašo, kad apgultai Naujojo Malūno piliai padėti pasiųstam daliniui vadovavo Karaliaučiaus komtūras Bertoldas Briuhavenas, o kartu atvyko Livonijos magistru paskirtas Gotfridas Rogė.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
Apgulta Naujojo Malūno pilis buvo reikalinga skubios pagalbos, tad buvo išsiųstas stiprus riterių ir ginkluotų žmonių dalinys, vadovaujamas Karaliaučiaus komtūro Bertoldo Briuhaveno, su kuriuo kartu vietoj Brunono atvyko Livonijos magistru paskirtas Gotfridas Rogė.
Po pergalės Karaliaučiaus komtūras Bertoldas Briuhavenas surengė žygį į Rygą, šturmu paėmė arkivyskupo pilį ir apiplėšė jos iždą bei bažnyčias.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
Komtūras Bertoldas, naudodamasis ta pergale, surengė žygį į Rygą ir šturmu paėmė arkivyskupo pilį; apiplėšęs iždą ir bažnyčias, vien aukso ir sidabro rykų prisigraibstė už šešis tūkstančius sidabro griviną;
Tais pačiais metais ir tuo pačiu laiku lietuvis Jazbutas su penkiais šimtais rinktinių vyrų įsibrovė į Lenkiją ir, neskaitant kitų ten pridarytų piktadarybių, išsigabeno didelį grobį: išsivarė daug žmonių ir išsivežė galybę visokių daiktų. Nors šis Jazbutas rodėsi einąs su netikėliais, tačiau slapta gerbė brolius. Jis įspėjo juos anksčiau, nei pats patraukė su kariuomene į žygį. Dėl to magistras pasiuntė brolį Henriką Cutsvertą ir 29 brolius su 1200 vyrų, turėjusių jam pastoti kelią. Šie, nužygiavę į dykras, plytinčias tarp dviejų upių, tai yra tarp Luko530 ir Narevo, jų ten tykojo aštuonetą dienų, smarkiai piktindamiesi ir didžiai trūkdami maisto. Galop, kai lietuvių kariuomenė grįždama priėjo šią vietą, voros priekyje žygiavęs lietuvis, metęs burtus, sušuko: „Vargas mums, nes mūsų laukia 530 D.— inter [...] fluvios [...] Lickam et Naram; vėliau vok. Lyck, dab. Elkas (Elk), deš. Bebro intakas. nesėkmė“. Vadas sušuko, kad jis nutiltų. Tačiau jis nesiliovė šaukęs, kol broliai, iššokę su savo kariais iš pasalų, neužpuolė jų ir nenukovė 350 jų žmonių. Kiti išbėgiojo, ir kurie ne kurie dykroje iš sielvarto pasikorė, o kiti ten išmirė, negaudami nei atsigerti, nei pavalgyti, tik vienas kitas išsigelbėjo nuo žūties. 242 (235). Apie paguodą, suteiktą broliams bei krikščionims Kai ši brolių kariuomenė, nugalėjusi priešą, dar nebuvo sugrįžusi iš žygio, kartą brolis Meinhardas, magistras, prisėdo su kuriais ne kuriais Ordino vyresniaisiais pasišnekėti apie rūpesčius, kuriuos kėlė minėtoji kariuomenė, užgaišusi kur kas ilgiau, nei turėjo, ir apie Ragainės komtūro bei jo karių mirtį. Kai jie nuliūdę šnekučiavosi, atvyko žygūnas, kuris pranešė, kad Ragainės broliai nukovę 25 plėšikautojus. Nespėjus baigti kalbos, atvyko antras ir pranešė, jog brolių kariuomenė nugalėjo priešą ir sugrįžta. Šiam vos baigus kalbėti, atskubėjo trečias, kuris pranešė, kad nukautas vienas kunigaikštis, norėjęs, pasak visų, pavergti Prūsijos žemę ir išvaryti iš čia brolius531. Todėl magistras bei broliai didžiai nudžiugo ir padėkojo už galybę suteiktų malonių dievui, guodžiančiam savo žmones kiekvienoje nelaimėje. Štai šitaip pragaras, visai neseniai džiūgavęs teisingojo dievo lėmimu, patyrė skausmą, o brolių liūdesys pavirto džiaugsmu. 243 (236). Apie Kolainių pilies sudeginimą ir Junigedos valsčiaus apiplėšimą 1291 viešpaties metais, apie grabnyčias (vasario 2), brolis Bertoldas Bruhavenas, Karaliaučiaus komtūras, bei daug brolių su tūkstančiu penkiais šimtais vyrų, žygiuodami pro Kolainių pilį, pamatė, kad joje nėra žmonių, ir ją sudegino