Teodoras Narbutas Amianui Marcelinui priskiria teiginį, kad kai kurie alanai apsigyveno Vyslos ir Nemuno tarpupyje. Teodoras Narbutas Amianui Marcelinui priskiria pasakojimą apie Julijono žygūnus, keliavusius per Dneprą ir alanų kraštą pas Saporą. Narbutas agazirus tapatina su agatirais, kuriuos Amianas Marcelinas mini XXXI knygoje.
Į vakarus, pasak Jordano, keliavę tie alanai, kurie anksčiau gyveno Panonijoje, o iš ten kartu su vandalais jie turėjo bėgti nuo gotų, kuriuos vijo hunai; taip drauge su jais už Pirėnų atsidūrė ir dalis gotų. 48 Pagaliau dar vienas alanų būrys persikėlė į šiaurės vakarus, j Vandaliją; kai kurie, kaip teigia Arnianas Marcelinas2, apsigyveno Vyslos ir Nemuno tarpupyje. Tą patį tvirtina ir Ptolemėjas, aprašinėjęs tą europinę Sarmatijos dalį.
Į vakarus, pasak Jordano, keliavę tie alanai, kurie anksčiau gyveno Panonijoje, o iš ten kartu su vandalais jie turėjo bėgti nuo gotų, kuriuos vijo hunai; taip drauge su jais už Pirėnų atsidūrė ir dalis gotų. 48 Pagaliau dar vienas alanų būrys persikėlė į šiaurės vakarus, j Vandaliją; kai kurie, kaip teigia Arnianas Marcelinas2, apsigyveno Vyslos ir Nemuno tarpupyje. Tą patį tvirtina ir Ptolemėjas, aprašinėjęs tą europinę Sarmatijos dalį.
Amianas Marcelinas pateikia tokių iš senovės rašytojų surinktų žinių: jie gyveno ikikrikščioniškosios eros amžiais kairiojoje Dnepro pakrantėje, gelonų ir budinu kaimynystėje, vakaruose jie ribojosi su neurais arba ir su skitųgerų kraštu, taip pat netoli gyveno masagetai, melanchlenai ir antropofagai.
Apie juos jis pateikia tokių iš senovės rašytojų surinktų žinių: jie gyveno ikikrikščioniškosios eros amžiais kairiojoje Dnepro pakrantėje, gelonų ir budinu kaimynystėje, vakaruose jie ribojosi su neurais arba ir su skitųgerų kraštu, taip pat netoli gyveno masagetai, melanchlenai ir antropofagai. Vėliau juos pavergė alanai išvien su gelonais ir budinais. Laikui bėgant, kai pastarieji pajudėjo į Vakarus, ta pati revoliucija turėjo priversti ir agatirus išsikelti iš Uždneprės.