Algirdas

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 317

Nė vienas Lietuvos valdovas XIV amž. neatsisakė nuo užvaldymo naujų slaviškųjų žemių, kur gau­ sioms Gedimino vaikų šeimoms lengvai buvo galima išskirti reika­ lingas dalis. Vytauto senelis ir vėliau jo dėdė Algirdas iš senosios Kijevo Rusios įsigijo plačias teritorijas. Jiedu užvaldė jas ne tik ginklu, bet ir taikiu būdu, net giminystėmis.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 48-49

26\nKazimiero IV, kai jis buvo dar Lie­\ntuvos didysis kunigaikštis, privile­\ngijoje, 1440 metais duotoje Romos\nkatalikų ir stačiatikių tikėjimo Vil­\nniaus miestiečiams, kuriems leidžia­\nma laisvai prekiauti nemokant mui­\nto mokesčio visoje Lietuvos valsty­\nbėje, pasakyta, kad tai yra senos lais­\nvės, senolio Algirdo ir jo įpėdinių\nsuteiktos Vilniui, atnaujinimas. Con­\ncedimus ac darnus hanc libertatem, quod\nper totum nostrum Magnum Ducatum\nLithuaniae et Russiae nullum thelo-\nneum a quibuscumque mercantiis darė\net solvere tenebuntur; sed juxta consu­\netudinem antiquam a Nostris Praede­\ncessoribus et signanter Serenissimis\nPrincipibus Avo videlicet Olgerdo,\nolim Magno Duce Lithuaniae et Domi­\nno Vladislao Rege Poloniae, tunc autem\n32\n\n## Puslapis 49\n\nI KNYGA\npadaugėjo gyventojų dėl čionai atvykstančių rusinu, kuriuos\nypač užtarė Marija, Algirdo žmona, pasinešusi lietuviams pa­\ngonims skiepyti krikščionišką graikų apeigų tikėjimą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 510

Neseckiui šis herbas, pavadintas Kru- nevičiaus vardu, yra žinomas. Rankoje turiu nuorašą Švitrigailos privilegijos, datuotos Lucke 1451 metų vasario 18 dieną, kuria jis pakartoja 1439 metų kovo 3 dienos Vytauto privilegiją, taip pat atnaujina Algirdo privilegiją (nuorašas), kuria patvirtinama rite­ riška kilmė ir herbas raudoname lauke: ryšulys strėlių, tris kartus kryžmai perjuostų auksine juosta, o iš abiejų pusių du pusmėnu­ liai, žiūrintys vienas j kitą, ant šalmo— riterio kepurė, o abipus du erelio sparnai. Herbas buvo duotas Ostapui Kropotkovui kartu su Podbužo dvaru Voluinėje už nuopelnus kare su totoriais.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 268

Lietuviai, akivaiz­ džiai įsitikinę, kaip ordino žemėse su krikštijimu buvo susijęs pavergimas, norėjo apdrausti savo saugumą ir reikalavo garantijų. Besitęsiantys kruvini karai, kurių metu ordinas nė karto (iki 1382) nesiderėjo dėl Lietuvos kunigaikščių krikšto, sunkino apsispren­ dimą O valdantieji kunigaikščiai atsižvelgė ir į nusistatymus Aukštaičių ir Žemaičių, kurie labiausiai nešė įtemptos kovos naštą. Paliuosuodamas Rusios žemes iš totorių jungo ir « po senovei» _(po staremu)_ palikdamas iš anksčiau susidėsčiusią tvarką, Algirdas savo valdžią labiausiai išplėtė į rytus ir į pietus.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 215

Iš jos sūnūs: Manvydas\n(Montwid, tai reiškia: Vidos pasaulis) gimė 1276 metais ir Na­\nrimantas (Narimund, tai reiškia: Pasaulio pabaiga, nes Vida\nmirė tuoj po jo gimimo) - 1277 metais. Antroji žmona buvo\nSmolensko kunigaikštytė Olga. Išjos sūnūs: Algirdas (Olgerd,\ntai reiškia: Olgos meilė4 5), gimęs 1296 metais, ir Kęstutis (Kiej-\nstut, tai reiškia: Klastūnas - Fortelnik) - 1297 metais.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 177

Teko dabar jam ir naujų Rusijos žemių. Toks Vytauto pasisekimas prijungiant rusų žemes įvyko dėl stipriai įsigalėjusių tradicijų nuo Algirdo laikų; tai sustiprino ir jo būklę, ir galybę Lietuvoj, kas negalėjo neatsiliepti į jo elgesį su Lenkija. Ši auganti Vytauto, kaip Jogailos pagelbininko, galybė nebeatitiko jo padėtį, ir todėl su­ kėlė konfliktą su lenkais dėl Lietuvos valstybės teisinių santykių su Lenkija.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 42-43

V\\lre- tis buvęs Kęstudo karių suduptas.\n26\n\n## Puslapis 43\n\nI KNYGA\nkrikščionišku tikėjimu, pirmiausia per vedybas su Vitebs­\nko kunigaikštyte Julijona, vėliau - su Tverės kunigaikštyte \nMarija, sekdamas Gedimino politika, leido, be skirtumo, iš \nRomos atsiųstiems vienuoliams Vilniuje skelbti evangeliją, \no graikų apeigų dvasininkams atlikti savo tikėjimo apei­\ngas. Jau Algirdo viešpatavimo pradžioje Šv.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 44-45

Vilniaus pranciškonų vienuo- 28 ## Puslapis 45 I KNYGA paskutinės iš Europos besitraukiančios stabmeldystės, sto­ jusios prieš Romos tikėjimo skelbėjus, pastangos buvo be­ vaisės. Algirdas viešai nubaudė to žiauraus poelgio vadei­ vas ir liepė paskelbti visame krašte valią nevaržomiems gyventi visiems krikščionių vienuoliams ir laisvę išpažinti savo tikėjimą. Šis netikėtas ir liūdnas įvykis nė kiek neatšal­ dė Goštauto uolumo.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 34

« Lietuvos diecezijai » buvo lemta greitai žlugti, ypač, kai jos vyskupas Kristijonas jau 1259 m. turėjo galutinai pasitraukti Vokietijon^7 , iš kurios ir jo įpėdiniai kojos lietuvių žemėn nebeįkėlė. Atsakymo reikalauja ir kitas faktas. Matomai Lietuvos valdo­ vai, kurie iki 1385 m. dar buvo pagonys, ar buvo pagoniškais pa­ pročiais palaidojami (paskutinieji jų, Algirdas 1377 m. ir Kęstutis 1382 m.), ir savo valdomą lietuvių tautą patys tebelaikė dar pago­ niška.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

PDF 20-21

Gedimino laikais Lie- tuvoje buvo išplėtotas mūrinių pilių tinklas, susiformavo nuo- latinių karo tarnybininkų sluoksnis - pilėnai, raiteliai, gerieji žmonės - kariai, galintys bet kada stoti į tarnybą. ## Puslapis 21 Gerai organizuota Lietuvos kariuomenė, vedama Lietuvos val- dovo Algirdo, rusų žemėse sutriuškino su lietuviais konkuravusius mongolus prie Mėlynųjų vandenų. 1328 m.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 317

Veržimąsi dik­ tavo pati geopolitinė padėtis. Nė vienas Lietuvos valdovas XIV amž. neatsisakė nuo užvaldymo naujų slaviškųjų žemių, kur gau­ sioms Gedimino vaikų šeimoms lengvai buvo galima išskirti reika­ lingas dalis. Vytauto senelis ir vėliau jo dėdė Algirdas iš senosios Kijevo Rusios įsigijo plačias teritorijas.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tačiau kry­ žiuočiai, sutrikę dėl ariergardo pralaimėjimo, skubiai pasitraukė į Prūsiją išmetę pakelėse gausų grobį, truk­ dantį bėgti. Kurį laiką Kęstutis laikėsi ramiai, tačiau žemėmis. Kryžiuočiai, vedami Sembos fogto, savo ruož­ tu, negalėdami pasivyti traukiančio namo Kęstučio, nu­ siaubė Ariogalos žemes. Kai Algirdas bei Aleksandras Karijotaitis su keliomis žygio voromis padalyta kariuo­ mene iš karto nuniokojo daugelį Prūsijos vietų ir, su­ griovę svarbias pilis Tilžę bei Ragainę ir daugybę kitų miestų, išsivarė aštuonis šimtus belaisvių, Prūsijos ma­ gistras irgi sėkmingai nusiaubė didelius Lietuvos plo­ tus.

Susietas teiginys: t-057

Susieti teiginiai: t-057

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Be to, turinti būti sugrąžinta Podolė, kurią Lie­ tuvos kunigaikščių ginklas išvadavęs iš skitų vergovės. Lenkai atkakliai tvirtino, jog visi Jogailos ir Vytauto laikais sudaryti susitarimai, be to, vėliau, Žygimanto laikais, paskelbti potvarkiai iš viso negalį būti keičiami, nes jų teisėtumas nekeliąs jokių abejonių, antra vertus, nieku būdu negalima liesti ir keisti ištarmių, daugel kartų patvirtintų abiejų tautų didikų bei valdovų prie­ saikomis, antspaudais bei parašais. Podolė atitekusi Len­ kijos karalystei ne dėl to, kad jie atplėšė ją nuo Lie­ tuvos, kuri į ją neturinti jokių teisių, bet todėl, kad ją kadaise užėmė karalius Kazimieras Didysis, iš dalies remdamasis ginklo, iš dalies — paveldėjimo teisėmis, ir pavertė Lenkijos sritimi bei Lenkijos karalių nuosavy­ be.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tačiau lemiamas žingsnis nebuvo žengtas: pasi­ tenkinta grasinimais bei kariuomenės telkimu, nes kaip tik tuo metu mirė žymiausias šios grupuotės vadas Jo­ nas Goštautas. Antra vertus, karalius irgi labiau nei kitados stengėsi išlaikyti sa- 1460 m e ta i vo rankose Lietuvą, nes su­ silaukė jau kelių palikuonių (mat šiek tiek anksčiau gimė trečias sūnus Jonas Ol- brachtas, o šiais metais ir ketvirtas — Aleksandras), to­ dėl visaip baudėsi Bresto seime nukreipti nuo Podolės didikų užmojus. Kadangi skausmas dėl patirtos skriau­ dos, tai yra dėl atimtų žemių, tebuvo tik sušvelnėjus, karaliaus akivaizdoje jie, tiesa, nerodė ypatingo įkar­ ščio, tačiau, jam išvykus, vėl K araliui p a v y k s ta n u- ryžtingai rengdavosi karui ir ram inti griebdavosi ginklų. Štai to­ dėl karalius, nusprendęs, jog nėra jokio reikalo malšinti nuolatos stiprėjančio sopu­ lio kad ir stipriomis, bet laikinomis priemonėmis, o rei­ kia ieškoti tokių vaistų, kurie visiems laikams išgydy­ tų negalę, sušaukė, susiruošęs traukti į Prūsiją, Vilniuje lietuvių seimą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Kartą, kai Vitolfas puotavo pas vieną karalių, jo žirgas pievoje suėjo su karaliaus kumele, kuri turėjo pana­ šių ypatybių kaip žirgas. Bet dievai, nenorėdami, kad gausėtų tokių milžiniškų gyvulių giminė, užvertė ant jų du kalnus, li­ pančius vienas ant kito. Nusiminęs Vytolfas išvyko iš to kara­ liaus dvaro, o kai su kariuomene sugrįžo užkariauti jo karalys­ tės, ties tuo pačiu kalnu susidūrė su slibinu Pukiu (Pūkis), jį nugalėjo ir paėmė nesuskaičiuojamus turtus.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Tai davė jiems dingstį pasista­ tydinti pilį, nes Kernavė buvo visiškai sunaikinta. O kadangi duoklės susidėjo daugiausia iš miško gėrybių, nes dirbamos žemės dirvonavo trūkstant išblaškytų ir už Neries pabėgusių žmonių, todėl valdovų ir krašto gyventojų verslas buvo lauki­ nių žvėrių medžioklė. Dėl šios priežasties ir tuo metu atsirado Trakų pavadinimas. Vėliau Lietuvos kunigaikščiai, išstūmę ru­ sinus iš tos krašto dalies, pasilaikė tą pilį; tenai žmonės, taikiai ir laisvai gyvendami, ilgai džiaugėsi palaiminga būtimi; šito liudytojai buvo miestas, pilis ir šventyklos, garsėjusios labai gražiais ir nuostabą keliančiais pastatais.

Šaltinis: 01-bumblauskas-ldk-ir-jos-tradicija

nors Vokie- čių ordino agresija XIV a. viduryje pasiekė aukščiausią kulminaciją, tuo metu Algirdas suformulavo savo imperines pretenzijas pareikšdamas, kad „savaime visa Rusia turėtų priklausyti lietuviams“. V

Šaltinis: 01-bumblauskas-ldk-ir-jos-tradicija

t Gediminui ar jo sūnui Algirdui, buvo sukurta visa mūro pilių sistema aplink valstybės branduolį – sostinę: Medininkai, Krė- va, Lyda, Trakai, atokiau esančios Gardino ir Kauno pilys. Lietu

Šaltinis: 01-bumblauskas-ldk-ir-jos-tradicija

as paskutinį Tverės bandymą atsiimti iš Maskvos prarastą pirmenybę, Algirdas net triskart – 1368, 1370 ir 1372 m. – su- rengė žygį į Maskvą, tačiau Kremliaus užimti nepajėgė. Taip liko neįgyvendintos jau anks- čiau Algirdo išsakytos pretenzijos, kad „savaime visa Rusia turi priklausyti lietuviams“, ir Vilnius nevirto „antruoju Kijevu“. Tačiau neatsitiktinai būtent šių žygių į Maskvą metu 1371 m. laiške Konstantinopolio patriarchui Algirdas pasivadina „lietuvių imperatoriumi“ („vasilea Letvon“), taip iškeldamas save virš Maskvos, Tverės bei kitų kunigaikščių ir pri- silygindamas Bizantijos imperatoriui. Tai