Algirdas

PDF 34

« Lietuvos diecezijai » buvo lemta greitai žlugti, ypač, kai jos vyskupas Kristijonas jau 1259 m. turėjo galutinai pasitraukti Vokietijon^7 , iš kurios ir jo įpėdiniai kojos lietuvių žemėn nebeįkėlė. Atsakymo reikalauja ir kitas faktas. Matomai Lietuvos valdovai, kurie iki 1385 m. dar buvo pagonys, ar buvo pagoniškais papročiais palaidojami (paskutinieji jų, Algirdas 1377 m. ir Kęstutis 1382 m.), ir savo valdomą lietuvių tautą patys tebelaikė dar pagoniška.

PDF 45

Atskirą didelę epochą sudarė Lietuvos istorijoje, kai lietuviai įsiviešpatavo anoje rytų erdvėje iki Okos aukštupių (anapus Dniepro). Lietuva tada buvo ofenzyvoje. Tad rivalizuojanti Maskva Algirdui dar nepajėgė aktyviai atsispirti.

PDF 268

Lietuviai, akivaizdžiai įsitikinę, kaip ordino žemėse su krikštijimu buvo susijęs pavergimas, norėjo apdrausti savo saugumą ir reikalavo garantijų. Besitęsiantys kruvini karai, kurių metu ordinas nė karto (iki 1382) nesiderėjo dėl Lietuvos kunigaikščių krikšto, sunkino apsisprendimą O valdantieji kunigaikščiai atsižvelgė ir į nusistatymus Aukštaičių ir Žemaičių, kurie labiausiai nešė įtemptos kovos naštą. Paliuosuodamas Rusios žemes iš totorių jungo ir « po senovei» _(po staremu)_ palikdamas iš anksčiau susidėsčiusią tvarką, Algirdas savo valdžią labiausiai išplėtė į rytus ir į pietus.

PDF 21

## Puslapis 21 Gerai organizuota Lietuvos kariuomenė, vedama Lietuvos valdovo Algirdo, rusų žemėse sutriuškino su lietuviais konkuravusius mongolus prie Mėlynųjų vandenų. 1328 m. Maskvos kunigaikštis, pasinaudojęs tuo metu vyriausioje rusėnų žemėje - Tverėje kilusiu sukilimu prieš Aukso ordą (kurios vasalais tuo metu buvo visi ne Lietuvos valdyti rusėnai), gavo mongolų leidimą rinkti duoklę Aukso ordai iš kitų senosios Rusios kunigaikštijų.

PDF 21

Lietuvos galybės maksimumas Pasiekęs neregėtą galybę rytuose, Algirdas 1358 m. derybose su Šv. Romos imperatoriumi Karoliu IV išdidžiai reikalavo iškelti kryžiuočius į rytų stepes kovoti su mongolais ir sugrąžinti Lietuvai baltų žemes vakaruose iki Alnos ir Priegliaus bei Dauguvos. Kryžiuočiai į tai atsakė 1360 m. prasidėjusiomis intensyviomis puolamosiomis operacijomis.

PDF 21

Lietuvos galybės maksimumas Pasiekęs neregėtą galybę rytuose, Algirdas 1358 m. derybose su Šv. Romos imperatoriumi Karoliu IV išdidžiai reikalavo iškelti kryžiuočius į rytų stepes kovoti su mongolais ir sugrąžinti Lietuvai baltų žemes vakaruose iki Alnos ir Priegliaus bei Dauguvos. Kryžiuočiai į tai atsakė 1360 m. prasidėjusiomis intensyviomis puolamosiomis operacijomis.

PDF 93

Mirdamas jis paliko 7 sūnus. Jau anksčiau visi jie buvo gavę po sritį. Vyriausias sūnus, Manv y d a s, valdė Kernavę ir Slanimą, Narimantas — Turovą ir Pinską, Karijotas — Naugarduką ir Volkoviską, Algirdas — Krėvą ir Vitebską, Kęstutis buvo gavęs ilgą vakarų pasienio ruožą — Trakus, Palenkę, Gardiną ir Brastą.

PDF 93

Vyriausias sūnus, Manv y d a s, valdė Kernavę ir Slanimą, Narimantas — Turovą ir Pinską, Karijotas — Naugarduką ir Volkoviską, Algirdas — Krėvą ir Vitebską, Kęstutis buvo gavęs ilgą vakarų pasienio ruožą — Trakus, Palenkę, Gardiną ir Brastą.

PDF 94

Kęstučiui iš Trakų buvo visai netoli Vilnius, tad jisai ir pradėjo veikti. Netikėtai užėmęs Vilnių, jis pasikvietė Algirdą ir užleido jam valdyti visą Vilniaus kunigaikštystę. Jaunučiui buvo duota Zaslaulio kunigaikštystė.

PDF 106

Kijevas priklausė Lietuvai jau Gedimino laikais, tačiau į jį vis dar kišos totoriai. Todėl Algirdas 1362 m. suruošė į tas sritis žygį, sumušė totorius ties Mėlynaisiais Vandenimis ir paėmė Kijevą į savo valdžią. Senasis kunigaikštis buvo pašalintas, o į jo vietą pasodintas Algirdo sūnus Vladimiras.

PDF 106

Rinkdamas į savo valdžią centrinės Rusijos kunigaikštystes, jis irgi susidūrė su sustiprėjusią Maskva. Norėdamas turėti sąjungininką prieš Maskvą, jis vedė Tverės kunigaikščio seserį Julijoną. Kadangi tuo metu Tverė varžėsi su Maskva dėl įtakos, tai Algirdui teko net kelis kartus padėti savo svainiui prieš Maskvą.

PDF 108

Visi jo vaikai, gimę Vitebske, buvo krikštyti rytų Bažnyčios apeigomis; bet tie, kurie gimė Vilniuje, buvo pagonys. Ir patsai Algirdas buvo pagonis. 1377 m. miręs, jis buvo sudegintas ant laužo Vilniuje ir palaidotas pagonių papročiais.

PDF 34-35

piešti įsivaizduojami Lietuvos valdovų portretai

PDF 43-44

- medinės bažnyčios ir bazilijonų vienuolyno įkūrimą Vilniuje priskiria Vitebsko kunigaikštytei Juli- 27 ## Puslapis 44 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS sykiu su pranciškonais daug prisidėjo tą tikėjimą įtvirtinant Vilniuje. Tačiau kai Algirdas, užsiėmęs karais su Rusia, laimėjęs sostą, netrukus išvyko iš sostinės, o Goštautą šalies reikalai prispyrė keliauti į Palenkę, į Tikociną, Vilniaus prastuomenė, gal Perkūno garbintojų ir šventos ugnies saugotojų, o gal Rytų Bažnyčios išpažinėjų pakiršinta, apie 1345 metus, smurtu užėmusi pranciškonų vienuolyną, septynis vienuolius turgaus aikštėje žiauriai nužudė, o kiti septyni, kuriuos bėgančius sučiupo ant Plikojo kalno, kur ligi šiol jų kančioms atminti stovi kryžiai, Vilnios upės bangose žūtį rado19. Šios 19 Waddyngas, Mažesniųjų brolių ordino istorijos autorius, ir jo komentatorius Antoni Melissanius de Macro pasakoja, kad dar 1333 metais (prieš Gedimino mirtį) Petras Goštautas, būdamas Podolės vaivada, iš Rusios ir Podolės atkvietęs į Vilnių keturiolika Šv.

PDF 25

Visų pirma atsirado herojinių dainų, bet jų žinoma labai nedaug. Šiandien pripažįstama, kad epinius pasakojimus atitinka keletas siužetų, užrašytų Lietuvos metraščiuose: Gedimino sapnas apie Vilniaus įkūrimą, Ldk Algirdo žygiai į Maskvą bei Birutės ir Ldk Kęstučio meilės istorija (Birutės istorija įdomi dar ir kitkuo – kunigaikštienė taip ir neįgijo krikščioniško vardo, palaidota kaip pagonė, bet jos legenda nenutrūko ir įsigalint krikščionybei, o Birutės kalnas Palangoje buvo gerbiamas kaip šventosios). Visi minėti pasakojimai užrašyti XV–XVI a., tačiau jie turėjo istorinį pagrindą – tai patvirtina vienalaikiai rašytiniai šaltiniai.

PDF 69

1365 m. Kęstutis, Algirdas, Patrikas ir Aleksandras įsiveržė į Ordino valdas, jas nuniokojo ir po sėkmingo žygio ugnyje dievams paaukojo (sacrificantes diis [...] in ignem proiciunt) vieną vokietį belaisvį (SRP, 2, 349); 1378 m.

PDF 155-156

Paminėsime tad tik žymesnius įvykius, kurie dėjosi Vilniuje Vytauto laikais. Kitais metais, Švitrigailai atsitraukus nuo Vilniaus, gyventojai vilniečiai sulaukė vieno iš Algirdo sūnų Dmitrijaus Kaributo, Seversko kunigaikščio, kurį Vytautas, anam nepanorus mokėti nuo Seversko duoklės kaipo viršesniam valdovui, sumušęs pradinėse kautynėse prie Nedokudovo, paskui apsupo Seversko Naugarde ir tą miestą užėmęs patį Kaributą sučiupo. Paimtas su žmona ir vaikais, kunigaikštis buvo uždarytas Vilniaus Aukštutinėje pilyje, kur gana ilgai buvo saugomas sargybos, kol, atkakliai prašant ir laiduojant Riazanės kunigaikščiui Olegui, jo uošviui, buvo 139 ## Puslapis 156 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS paleistas ir iš Seversko valstybės, jau prijungtos prie Lietuvos, perkeltas į Volumes ir Podolės didžiules vaidas55.

PDF 317

Nė vienas Lietuvos valdovas XIV amž. neatsisakė nuo užvaldymo naujų slaviškųjų žemių, kur gausioms Gedimino vaikų šeimoms lengvai buvo galima išskirti reikalingas dalis. Vytauto senelis ir vėliau jo dėdė Algirdas iš senosios Kijevo Rusios įsigijo plačias teritorijas. Jiedu užvaldė jas ne tik ginklu, bet ir taikiu būdu, net giminystėmis.

PDF 317

Veržimąsi diktavo pati geopolitinė padėtis. Nė vienas Lietuvos valdovas XIV amž. neatsisakė nuo užvaldymo naujų slaviškųjų žemių, kur gausioms Gedimino vaikų šeimoms lengvai buvo galima išskirti reikalingas dalis. Vytauto senelis ir vėliau jo dėdė Algirdas iš senosios Kijevo Rusios įsigijo plačias teritorijas.

PDF 42

Tie politiniai pokyčiai Vilniuje, išties pirmi, įkūrus jame sostinę, Lietuvos ir Rusios valdymą, kaip ir patį miestą, perleido į Algirdo rankas. Pastarasis, Gedimino vertas įpėdinis, narsa ir proto guvumu nenusileidęs tėvo šlovei ir kivirčų krašto viduje sukrėstai Lietuvos valstybei grąžinęs vienybę ir galią, tapo anuomet galingiausiu valdovu Šiaurės Europoje. Jau apsipratęs su 16 Jaunutis, pasak Rusios metraštinin- miennik Sofijski.

PDF 25

mirusiųjų kūnų deginimo mitologija. Valdovai buvo deginami iki pat krikšto: šaltiniuose išliko Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio palaikų deginimo aprašymai. Daugelis tautų sukūrė epą, t. y. pasakojimus apie dievus, pusdievius ir didvyrius.

PDF 36

Kryžiaus karai prieš Lietuvą iš dalies paaiškina Lietuvos ekspansiją į mongolų nuteriotas Kijevo Rusios žemes ir jų pajungimą – taip buvo kaupiami ištekliai kovai Vakaruose. Valdant Ldk Algirdui (1345–1377) Lietuva ne tik tampa didvalstybe, bet ir išplečia savo teritoriją nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Tai nulėmė, kad Lietuva pasidarė dvilypė – apėmė etnines pagoniškas lietuvių žemes ir platesnes teritoriškai, gausesnes gyventojų stačiatikiškas senrusių žemes.

PDF 42

Jaunesnieji broliai, Algirdas - Vitebske ir Krėvoje, Kęstutis Žemaitijoje viešpatavę, dar tėvui gyvam esant, mūšių su Mazovija, Rusia ir Prūsijos ordinu išgarsinti, pavydžiai dėbčiojo į Jaunutį, kuris, karo dalykuose aniems toli gražu neprilygdamas, Gedimino karūną ir Lietuvos valdžią, šlovės neįgijęs, sergėjo. Be to, dar nerimą kėlė Gedimino valia radęsis itin didelis dalinių valdų išskaidymas į smulkias, dėl ko apsilpo krašto galia, kuo mokėjo pasinaudoti Ordino riteriai, gviešęsi grobio ir valdžios.

PDF 47

12 000 žmonių vedini, pakeliui sudeginę Trakų miestą, kur dėl Kęstučio narsios gynybos pilių neįstengė užimti, 1377 metų birželio pabaigoje jie sustojo su visomis pajėgomis prie Vilniaus. Ten anuomet su vaikais ir žmona buvo senasis Algirdas. Užvirė kova: abiejose tvirtovėse nuo gausesnių pajėgų narsiai gynėsi įgudęs mūšiuose Lietuvos valdovas, bet miestas, priešo padegtas, prarado du trečdalius namų, kitą trečdalį miestiečiai vos pajėgė išgelbėti24.

PDF 205

Tačiau tai nebuvo Vilniaus vyskupas, juk tuo laiku apie Vilnių dar nebuvo nieko girdėti; greičiau tą Vitą reikėtų laikyti Lietuvos vyskupu, in partibus infidelium [netikėlių kraštuose]. Betgi po Vilniaus pilių įkūrimo, kai Vilnius jau tapo miestu ir Algirdo sostine, kai kurių autorių dvasininkų1 manymu, Podolės vaivada ir pranciškonų vienuolynų Vilniuje steigėjas Goštautas, arba tiksliau Gastowdas, esą paskui pats tapęs vienuoliu ir pagaliau pirmuoju Vilniaus vyskupu. Betgi Strijkovskio apie tai nė žodžiu nėra užsiminta, o jis, žinia, i Grzybowski knygoje Skarb nieoszacowany O O.

PDF 21

Lietuvos galybės maksimumas Pasiekęs neregėtą galybę rytuose, Algirdas 1358 m. derybose su Šv. Romos imperatoriumi Karoliu IV išdidžiai reikalavo iškelti kryžiuočius į rytų stepes kovoti su mongolais ir sugrąžinti Lietuvai baltų žemes vakaruose iki Alnos ir Priegliaus bei Dauguvos. Kryžiuočiai į tai atsakė 1360 m. prasidėjusiomis intensyviomis puolamosiomis operacijomis.

PDF 48

Ten puikiai pavaišinti, dosniai apdovanoti, pagaliau paliko miestą ir šalį. Nepaisant tų smūgių, kuriuos patyrė Vilnius, prekyba, plitusi Lietuvoje Algirdo galios ir rūpesčio dėka, sostinę darė gyvą. Jo laikais jau būdavo saugu visuose kraštuose, kuriuos jis valdė, Vilniuje vykdavo laisvi prekių mainai tarp Naugardo, Pskovo, Rygos ir Maskvos pirklių.

PDF 48

Nepaisant tų smūgių, kuriuos patyrė Vilnius, prekyba, plitusi Lietuvoje Algirdo galios ir rūpesčio dėka, sostinę darė gyvą. Jo laikais jau būdavo saugu visuose kraštuose, kuriuos jis valdė, Vilniuje vykdavo laisvi prekių mainai tarp Naugardo, Pskovo, Rygos ir Maskvos pirklių. Vilniaus miestiečiai, gavę svarbią privilegiją laisvai prekiauti visoje Lietuvos valstybėje, nemokėdami muito mokesčių, pradėjo lankytis tolimose provincijose, kur artimiau susipažino su krikščioniškąja kultūra26.

PDF 270

Tikra bent jau tai, kad iki jo nei istorijoje, nei rašto paminkluose nėra jokio pėdsako, kad kuris nors Kazimiero pirmtakų būtų užsiminęs apie Rūdninkus. Algirdas kartais gyvendavo Paneriuose, šiandien priklausančiuose Vilniaus kapitulai. Pasiligojusi Vytauto žmona Julijona buvo apsistojusi kažkokiame kunigaikščių kaime, vadinamame Memitz, prie Vilniaus, bet iš to pavadinimo, iškraipyto vokiečių raštininko, šiandien negalima suprasti, kokia tai buvo vieta.

PDF 42-43

V\lre- tis buvęs Kęstudo karių suduptas. 26 ## Puslapis 43 I KNYGA krikščionišku tikėjimu, pirmiausia per vedybas su Vitebsko kunigaikštyte Julijona, vėliau - su Tverės kunigaikštyte Marija, sekdamas Gedimino politika, leido, be skirtumo, iš Romos atsiųstiems vienuoliams Vilniuje skelbti evangeliją, o graikų apeigų dvasininkams atlikti savo tikėjimo apeigas. Jau Algirdo viešpatavimo pradžioje Šv.

PDF 36

Mindaugo laikais prie Lietuvos buvo prijungta Juodoji Rusia, Vytenio ir Gedimino laikais – Baltoji Rusia (Polockas – 1307 m., Vitebskas – 1320 m.) ir Voluinė (1340 m.) – taigi visa dabartinė Baltarusija ir dalis Vakarų Ukrainos. Kijevas galėjo būti prijungtas 1322 m., valdant Gediminui, tačiau labiau linkstama manyti, kad Kijevą prijungė Algirdas po pergalės prieš Aukso ordą prie Mėlynųjų Vandenų 1362 m. ar 1363 m. Valdant Gediminui ir Algirdui išsiplėtė ne tik valstybės teritorija – Lietuva pasidarė reikšminga Vidurio ir Rytų Europos jėga.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

Kijevas galėjo būti prijungtas 1322 m., valdant Gediminui, tačiau labiau linkstama manyti, kad Kijevą prijungė Algirdas po pergalės prieš Aukso ordą prie Mėlynųjų Vandenų 1362 m. ar 1363 m. Valdant Gediminui ir Algirdui išsiplėtė ne tik valstybės teritorija – Lietuva pasidarė reikšminga Vidurio ir Rytų Europos jėga. Akivaizdu, kad LDK niekada nebūtų galėjusi užvaldyti Kijevo Rusios erdvių, jei ne mongolų invazija – Lietuva

PDF 38

Remdamas paskutinį Tverės bandymą atsiimti iš Maskvos prarastą pirmenybę, Algirdas net triskart – 1368, 1370 ir 1372 m. – surengė žygį į Maskvą, tačiau Kremliaus užimti nepajėgė. Taip liko neįgyvendintos Algirdo išsakytos pretenzijos, kad „savaime visa Rusia turi priklausyti lietuviams“, o Vilnius nevirto „antruoju Kijevu“. Tačiau būtent šių žygių į Maskvą metu 1371 m. laiške Konstantinopolio patriarchui Algirdas pasivadina „lietuvių imperatoriumi“ („vasilea Letvon“), taip iškeldamas save virš Maskvos, Tverės ir kitų kunigaikščių ir prisilygindamas Bizantijos imperatoriui – Lietuvos valdovai puikiai orientavosi ne tik Vakarų, bet ir Rytų Europos politinėje sistemoje.

PDF 20-21

Gedimino laikais Lietuvoje buvo išplėtotas mūrinių pilių tinklas, susiformavo nuolatinių karo tarnybininkų sluoksnis - pilėnai, raiteliai, gerieji žmonės - kariai, galintys bet kada stoti į tarnybą. ## Puslapis 21 Gerai organizuota Lietuvos kariuomenė, vedama Lietuvos valdovo Algirdo, rusų žemėse sutriuškino su lietuviais konkuravusius mongolus prie Mėlynųjų vandenų. 1328 m.

PDF 21

## Puslapis 21 Gerai organizuota Lietuvos kariuomenė, vedama Lietuvos valdovo Algirdo, rusų žemėse sutriuškino su lietuviais konkuravusius mongolus prie Mėlynųjų vandenų. 1328 m. Maskvos kunigaikštis, pasinaudojęs tuo metu vyriausioje rusėnų žemėje - Tverėje kilusiu sukilimu prieš Aukso ordą (kurios vasalais tuo metu buvo visi ne Lietuvos valdyti rusėnai), gavo mongolų leidimą rinkti duoklę Aukso ordai iš kitų senosios Rusios kunigaikštijų.

PDF 44-45

Vilniaus pranciškonų vienuo- 28 ## Puslapis 45 I KNYGA paskutinės iš Europos besitraukiančios stabmeldystės, stojusios prieš Romos tikėjimo skelbėjus, pastangos buvo bevaisės. Algirdas viešai nubaudė to žiauraus poelgio vadeivas ir liepė paskelbti visame krašte valią nevaržomiems gyventi visiems krikščionių vienuoliams ir laisvę išpažinti savo tikėjimą. Šis netikėtas ir liūdnas įvykis nė kiek neatšaldė Goštauto uolumo.

PDF 216

Kęstutis siūlė valdžią Algirdui, kaip vyresniajam, Algirdas — Kęstučiui, kuris vienas pats pašalinęs Jaunutį. Galop abu sutarė, kad Algirdas gausiąs didžiojo kunigaikščio titulą, o visa kita jie dalysią lygiomis, tiktai priešai būsią abiem bendri. Jaunučiui, paleistam į laisvę, atidavė Zaslavlio kunigaikštystę, kuri vėliau, kadangi Jaunutis neturėjo sūnaus, kaip motinos paveldima žemė atiteko Glebavičiams.

PDF 219

Didžiulę į tris dalis padalytą kariuomenę vedė trys kunigaikščiai: Kutlubugas sultanas, Chadžibėjus Girėjus ir Dimitras sultanas. Buvo aišku, jog jie gerai pasirengę mūšiui ir negaišdami stos į kovą. Todėl Algirdas įsakė kariuomenei sustoti ir pasirengti kautynėms. Visą kariuomenę jis padalijo į penkias dalis, išrikiavęs jas puslankiais, sparnus kiek galėdamas išskleidė; priekinę liniją taip sutvarkė, kad tarp atitrauktų vienas nuo kito dalinių susidarytų tarpai.

PDF 224

Mat rusai nuo senų senovės įpratę Velykų dieną dovanoti vienas kitam margutį kaip bičiuliškumo ženklą. Algirdas, nors viešai laikėsi stabmeldžių apeigų, tačiau, neseniai savo žmonos Julijonos, Vitebsko kunigaikščio dukters, noru sutikęs priimti krikščionybę, neatmetė rusų apeigų ir rusams Vitebske pastatė porą šventovių. Palankumą krikščionybei jis, be to, parodė, žiauriai tuo metu atkeršydamas už krikščionių šventikų nužudymą.

PDF 228-229

Kai mirė brolis, jo įpėdiniu, Algirdo remiamas, tapo NaugarduK o n sta n tin a s K a rijo ta itis, A lg ird o b ro lėn as, k v ie č ia m a s į L e n k ijo s ka ra liu s 23 o ko kunigaikštis Teodoras KaA lg ird a s su tra m d o rijotaitis; kadangi šis, įsigim a išta u ja n tį b ro lėn ą jęs naujų žemių, ėmė nebesiskaityti su Lietuvos didžiojo kunigaikščio senosiomis teisėmis, buvo išvarytas iš visų valdų. Karą prieš maištininką pradėjo pats Algirdas. Kadangi Teodoras buvo išvykęs (įkurdinęs pilyse stiprias valachų įgulas, jis leidosi iš Podolės pas Vengrijos karalių pagalbos, išsiveždamas visus pinigus ir auksą) ir neskubėjo grįžti su kariuomene, Algirdas užėmė reikšmingas Braclavo, Smotričiaus, Sokoleco, Skalos, Kameneco, Červonogrado pilis, vienur stodamas į atvirą kovą, kitur greitumu palauždamas gynėjus, ir, visą Podolę paskelbęs savo valda, paskyrė jos seniūnu Goštautą.

PDF 247

Kryžiuočiai, vedami Sembos fogto, savo ruožtu, negalėdami pasivyti traukiančio namo Kęstučio, nusiaubė Ariogalos žemes. Kai Algirdas bei Aleksandras Karijotaitis su keliomis žygio voromis padalyta kariuomene iš karto nuniokojo daugelį Prūsijos vietų ir, sugriovę svarbias pilis Tilžę bei Ragainę ir daugybę kitų miestų, išsivarė aštuonis šimtus belaisvių, Prūsijos magistras irgi sėkmingai nusiaubė didelius Lietuvos plotus. Šitaip praėjo ir kiti metai, pakaitomis vieniems kitus puldinėjant.

PDF 509

Kas be ko, jie visi neišpasakytai trokštą, kad karalius asmeniškai juos valdytų, tačiau jie to nesitiki, 511 ## Puslapis 510 n es p u ik iai žino, jo g len k ai nieku b ū d u n esu tik sią, kad karalius ilgam atitrūktų nuo jų valstybės reikalų. Štai to d ėl vardan b en d ro s tėvynės gerovės jie karštai mald a u ją paskirti Lietuvai vietininku Simoną Olelkaitį, Slucko kunigaikštį, savo pusbrolio sūnų, garsų žygiais Algirdo proanūkį. Karalius, g erai žinodamas, kiek rūpesčių jo tėvui sukėlė šitaip valdomos Lietuvos žemės, nutarė atm esti šį siūlym ą, nes su tik d am as užkirstų, ko gero, savo sūnum s k elią į Lietuvos sostą, tačiau atvirai nieko n esak ė, n en o rėd am as p erd au g ankstyvu atsakymu jų erzin ti, ir slėp ė šird ies g ilum o je savo tik ru s sumanymus, g an a tolim us jų reikalavimams.

PDF 510

Neseckiui šis herbas, pavadintas Krunevičiaus vardu, yra žinomas. Rankoje turiu nuorašą Švitrigailos privilegijos, datuotos Lucke 1451 metų vasario 18 dieną, kuria jis pakartoja 1439 metų kovo 3 dienos Vytauto privilegiją, taip pat atnaujina Algirdo privilegiją (nuorašas), kuria patvirtinama riteriška kilmė ir herbas raudoname lauke: ryšulys strėlių, tris kartus kryžmai perjuostų auksine juosta, o iš abiejų pusių du pusmėnuliai, žiūrintys vienas j kitą, ant šalmo— riterio kepurė, o abipus du erelio sparnai. Herbas buvo duotas Ostapui Kropotkovui kartu su Podbužo dvaru Voluinėje už nuopelnus kare su totoriais.

PDF 39

Gyvendami Lietuvos valstybėje iš senrusių jie pradėjo virsti nauja tauta – rusėnais, gerokai besiskiriančiais nuo Maskvos valstybės rusų. Vilniaus „rusėnų pusėje“ jau Gedimino laikais stovėjo cerkvės: stačiatikės visų pirma buvo kai kurios didžiųjų Lietuvos kunigaikščių žmonos, tačiau stačiatikių būta ir valdovo dvare – Algirdas toleravo stačiatikybę, jei tai neprieštaravo jo, kaip valdovo, interesams. Valdovo dvariškiai stačiatikiai, rašto išmokę stačiatikių vienuolynuose, kūrė valdovo raštinę.

PDF 176

To, galų gale, jie ir buvo mokomi. O sava valstybė, atėjusi iš Mindaugo, Kęstučio, Algirdo ir Vytauto laikų, buvo jų svajonių, ateities planų garantas, pati didžiausia vertybė. Kauno sporto halėje 1939 m.

PDF 71

Kunigaikštis Teodoras išgirdo, kad jo brolių Podolės žemėje nebėra gyvųjų tarpe, ir persikėlęs įsikūrė Podolės žemėje.15 O tuo metu Lietuvoje ir Rusioje kunigaikščiavo didysis kunigaikštis Algirdas l6. Kunigaikštis Teodoras, paėmęs Podolės žemę, nebenorėjo su Podolės žeme paklusti didžiajam kunigaikščiui Algirduil7.

PDF 17-19

1836 ## Puslapis 18 ĮVADAS R ašydamas istoriją miesto, kuris bemaž du amžius buvo vienos galingiausių Šiaurės Europos šalių sostinė, o vėliau, net iki mūsų laikų, svarbiausias mokslo ir vyriausiosios valdžios centras Lietuvoje, turėjau omenyje du tikslus: ne tik stengiausi iš įvairių kronikų ir senųjų, archyvuose saugomų rankraščių išrinkti padavimus, bylojančius apie Vilniaus kilmę, tas teises ir daugybę privilegijų, kuriomis jo gyventojai nuo senų laikų naudojosi, ne tik atgaivinti amžininkų atmintyje ankstesnius, keleto amžių, įvykius toje sostinėje, bet ir, kiek tema ir galimybės man leido, prisidėti prie kai kurių Lietuvos istorijos įvykių aiškinimo. Mažai težinoma mums patiems, o Europai visai negirdėta, istorija, garsi riterių žygiais ir išmintingiausia Mindaugo, Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Jogailos ir Vytauto politika, istorija menkame plote išsitenkančios Tautos, kuri pati viena, savosios pagonybės atskirta nuo kitų Europos šalių, vien savo narsos dėka įstengė atremti baisius mongolų antpuolius, pažaboti Rusią ir nesileisti pavergiama godžiai grobuoniško Prūsijos Kryžiuočių ordino. Tokie įvykiai civilizuotam pasauliui nėra neįdomūs, tačiau, norint juos aiškiai nušviesti ir parašyti tokio vardo vertą lietuvių Tautos Istoriją, be daugelio kitų sąlygų, pirmiausia rei- 2 ## Puslapis 19 ĮVADAS kia detaliai išnarplioti atskirų šios šalies miestų, būtent jos sostinės, istoriją.

PDF 219

Didžiulę į tris dalis padalytą kariuomenę vedė trys kunigaikščiai: Kutlubugas sultanas, Chadžibėjus Girėjus ir Dimitras sultanas. Buvo aišku, jog jie gerai pasirengę mūšiui ir negaišdami stos į kovą. Todėl Algirdas įsakė kariuomenei sustoti ir pasirengti kautynėms. Visą kariuomenę jis padalijo į penkias dalis, išrikiavęs jas puslankiais, sparnus kiek galėdamas išskleidė; priekinę liniją taip sutvarkė, kad tarp atitrauktų vienas nuo kito dalinių susidarytų tarpai.

PDF 220

Tie, kuriems pavyko P o d o lės pasprukti nuo mirties, įsikūrė Dobrudžos krašte prie Dunojaus (tose vietose, kur iš Rusios važiuojama į Trakiją): šių palikuonys net dabar tebekalba slavų kalba ir tebeprisimena savo protėvius, lietuvių iš Podolės išvarytus. Apvalęs Podolę nuo totorių, Algirdas atidavė šį kraštą savo giminaičiams, brolio Karijoto sūnums — Aleksandrui, Konstantinui, Teodorui ir Jurgiui, iš kurių buvo susilaukęs pagalbos per šį karą. Paliko čia jiems ir dalį karių kraštui ginti nuo priešų.

PDF 228-229

Kai mirė brolis, jo įpėdiniu, Algirdo remiamas, tapo NaugarduK o n sta n tin a s K a rijo ta itis, A lg ird o b ro lėn as, k v ie č ia m a s į L e n k ijo s ka ra liu s 23 o ko kunigaikštis Teodoras KaA lg ird a s su tra m d o rijotaitis; kadangi šis, įsigim a išta u ja n tį b ro lėn ą jęs naujų žemių, ėmė nebesiskaityti su Lietuvos didžiojo kunigaikščio senosiomis teisėmis, buvo išvarytas iš visų valdų. Karą prieš maištininką pradėjo pats Algirdas. Kadangi Teodoras buvo išvykęs (įkurdinęs pilyse stiprias valachų įgulas, jis leidosi iš Podolės pas Vengrijos karalių pagalbos, išsiveždamas visus pinigus ir auksą) ir neskubėjo grįžti su kariuomene, Algirdas užėmė reikšmingas Braclavo, Smotričiaus, Sokoleco, Skalos, Kameneco, Červonogrado pilis, vienur stodamas į atvirą kovą, kitur greitumu palauždamas gynėjus, ir, visą Podolę paskelbęs savo valda, paskyrė jos seniūnu Goštautą.

PDF 247

Kryžiuočiai, vedami Sembos fogto, savo ruožtu, negalėdami pasivyti traukiančio namo Kęstučio, nusiaubė Ariogalos žemes. Kai Algirdas bei Aleksandras Karijotaitis su keliomis žygio voromis padalyta kariuomene iš karto nuniokojo daugelį Prūsijos vietų ir, sugriovę svarbias pilis Tilžę bei Ragainę ir daugybę kitų miestų, išsivarė aštuonis šimtus belaisvių, Prūsijos magistras irgi sėkmingai nusiaubė didelius Lietuvos plotus. Šitaip praėjo ir kiti metai, pakaitomis vieniems kitus puldinėjant.

PDF 249

Sugrįžęs po to į Prūsiją, paragino maršalą Šindekopfą, neseniai sutelktos kariuomenės vadą, vėl žygiuoti į Lietuvą— ir tam, kad nauja pilis būtų geriau ginama, ir tam, kad priešas, nuniokojus jo valdas, būtų toliau nustumtas. Tačiau Šindekopfas, atvykęs kur liepiamas, nerado nė buvusios pilies ženklo. Mat Algirdas ir Kęstutis, suprasdami, jog ši prie pat Kauno esanti pilis — nelyginant žaboklės, uždėtos A lg ird a s su griau n a Lietuvai, nutarė trūks plyš k ry žiu o č ių p ilį ją sunaikinti ir po ištisas penkias savaites užtrukusių atkaklių antpuolių galop ją užėmė ir sugriovė ligi pamatų.

PDF 71

Kunigaikštis Teodoras išgirdo, kad jo brolių Podolės žemėje nebėra gyvųjų tarpe, ir persikėlęs įsikūrė Podolės žemėje.15 O tuo metu Lietuvoje ir Rusioje kunigaikščiavo didysis kunigaikštis Algirdas l6. Kunigaikštis Teodoras, paėmęs Podolės žemę, nebenorėjo su Podolės žeme paklusti didžiajam kunigaikščiui Algirduil7.

PDF 261

Jogailos ir Vytauto rūmuose buvo kartais mokama rubliais, patekusiais iš slavų kraštų; bet tai dar nebuvo monetos, o paprasti sukapoti sidabro gabalai^5 ). Taip pat jau nuo Algirdo ir Kęstučio laikų Lietuvoje kursavo ir Čekijos grašiai — tikros monetos, kurių 60 sudarydavo vieną rublį (rublis —^1 / 2 svaro gryno sidabro). Vytauto laikais čekų grašiai buvo kalami ir Lietuvoje.

PDF 224

Mat rusai nuo senų senovės įpratę Velykų dieną dovanoti vienas kitam margutį kaip bičiuliškumo ženklą. Algirdas, nors viešai laikėsi stabmeldžių apeigų, tačiau, neseniai savo žmonos Julijonos, Vitebsko kunigaikščio dukters, noru sutikęs priimti krikščionybę, neatmetė rusų apeigų ir rusams Vitebske pastatė porą šventovių. Palankumą krikščionybei jis, be to, parodė, žiauriai tuo metu atkeršydamas už krikščionių šventikų nužudymą.