Algirdo ir Kęstučio laikais Lietuvoje kursavo Čekijos grašiai, kurių 60 sudarydavo vieną rublį.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 261
Jogailos ir Vytauto rūmuose bu vo kartais mokama rubliais, patekusiais iš slavų kraštų; bet tai dar nebuvo monetos, o paprasti sukapoti sidabro gabalai^5 ). Taip pat jau nuo Algirdo ir Kęstučio laikų Lietuvoje kursavo ir Čeki jos grašiai — tikros monetos, kurių 60 sudarydavo vieną rublį (rublis —^1 / 2 svaro gryno sidabro). Vytauto laikais čekų gra šiai buvo kalami ir Lietuvoje.
Kojelavičiaus pasakojime Algirdas, žmonos Julijonos noru sutikęs priimti krikščionybę, rusams Vitebske pastatė dvi šventoves.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 224
Mat rusai nuo senų senovės įpratę Velykų dieną do\nvanoti vienas kitam margutį kaip bičiuliškumo ženklą.\nAlgirdas, nors viešai laikėsi stabmeldžių apeigų, ta\nčiau, neseniai savo žmonos Julijonos, Vitebsko kuni\ngaikščio dukters, noru sutikęs priimti krikščionybę, ne\natmetė rusų apeigų ir rusams Vitebske pastatė porą\nšventovių. Palankumą krikščionybei jis, be to, parodė,\nžiauriai tuo metu atkeršydamas už krikščionių šventi\nkų nužudymą.
Algirdas prieš trijų kunigaikščių vedamą kariuomenę savo pajėgas padalijo į penkias dalis ir išrikiavo jas puslankiais.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 219
Didžiulę į tris dalis padalytą kariuomenę vedė trys kunigaikščiai: Kutlubugas sultanas, Chadžibėjus Girėjus ir Dimitras sultanas. Buvo aišku, jog jie ge rai pasirengę mūšiui ir negaišdami stos į kovą. Todėl Algirdas įsakė kariuomenei sustoti ir pasirengti kau tynėms. Visą kariuomenę jis padalijo į penkias dalis, išrikiavęs jas puslankiais, sparnus kiek galėdamas iš skleidė; priekinę liniją taip sutvarkė, kad tarp ati trauktų vienas nuo kito dalinių susidarytų tarpai.
Poznanės vyskupas Dobrogostas buvo tarpininkavęs tarp popiežiaus Inocento VI ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).
Tad\nkiek vėliau pas popiežių Urboną VI buvo pasiųsti kiti pasiunti\nniai su Poznaniaus vyskupu Dobrogosta, vieną kartą jau tar\npininkavusiu tarp popiežiaus Inocento VI ir didžiojo Lietuvos\nkunigaikščio Algirdo. Pasiuntiniai rado popiežių Perudžijoje\n(Š. Italijoje), kur jie buvo maloniai priimti ir gavo jo brevę\n(1388. IV.
Abi Algirdo žmonos ir pirmosios žmonos vaikai buvo stačiatikių tikėjimo.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 114
Abi Algirdo žmonos ir pirmosios pačios vaikai, buvo stačiati kių tikėjimo. Tad ir esančiam dabar didž. Lietuvos kunigaikš čiui Jogailai, Algirdo sūnui, kuris nebuvo priėmęs dar jokio krikšto, tiesesnis kelias buvo į Rytus, į savo motinos, daugelio brolių, dėdžių ir giminaičių tikėjimą. Jo motiną Julijoną rišo prie Rytų Bažnyčios praeitis, tradicijos, tautybė ir net tai, kad iš jos giminės buvo stačiatikių Bažnyčios šventųjų.
1440 m. privilegijoje Vilniui atnaujintos senos laisvės, suteiktos Algirdo ir jo įpėdinių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 48-49
26\nKazimiero IV, kai jis buvo dar Lie\ntuvos didysis kunigaikštis, privile\ngijoje, 1440 metais duotoje Romos\nkatalikų ir stačiatikių tikėjimo Vil\nniaus miestiečiams, kuriems leidžia\nma laisvai prekiauti nemokant mui\nto mokesčio visoje Lietuvos valsty\nbėje, pasakyta, kad tai yra senos lais\nvės, senolio Algirdo ir jo įpėdinių\nsuteiktos Vilniui, atnaujinimas. Con\ncedimus ac darnus hanc libertatem, quod\nper totum nostrum Magnum Ducatum\nLithuaniae et Russiae nullum thelo-\nneum a quibuscumque mercantiis darė\net solvere tenebuntur; sed juxta consu\netudinem antiquam a Nostris Praede\ncessoribus et signanter Serenissimis\nPrincipibus Avo videlicet Olgerdo,\nolim Magno Duce Lithuaniae et Domi\nno Vladislao Rege Poloniae, tunc autem\n32\n\n## Puslapis 49\n\nI KNYGA\npadaugėjo gyventojų dėl čionai atvykstančių rusinu, kuriuos\nypač užtarė Marija, Algirdo žmona, pasinešusi lietuviams pa\ngonims skiepyti krikščionišką graikų apeigų tikėjimą.
Algirdas ir Kęstutis pasidalijo Lietuvos vadovavimo darbą pusiau.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).
Algirdas gi su Kęstučiu pasidalino\nsunkų krašto vadovavimo darbą pusiau. Vienas, sėdėdamas\ndidž. kung. soste, nusigręžė vykdyti Lietuvos uždavinius ry\ntuose, o antras pasiėmė ginti ją nuo germanų pasaulio ant\nplūdžio. Kęstučio sritis apėmė visą kryžiuočių pasienį, kurio\nšiaurėje buvo Žemaitija,, o pietuose — L. Brastos sritis.
Lietuvos metraštis Algirdą vadina didžiuoju kunigaikščiu ir pasakoja, kad jis su Lietuvos pajėgomis išžygiavo į Podolę, o Teodoras Karijotaitis pabėgo pas vengrus.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).
Ir didysis kunigaikštis Algirdas su visomis Lietuvos pajėgomis išžygiavo į Podolę; išgirdęs apie tai, kunigaikštis Teo doras Karijotaitis pabėgo iš Podolės žemės pas veng rus ” , o į miestus įvedė moldavų įgulas. Didysis kuni gaikštis Algirdas 1 0 pirmiausia nužygiavo prie Bracla- vo 2 0 ; paėmęs Braclavą, nužygiavo prie Sokoleco2 1 ; ir, paėmęs Sokolecą, naktį priėjo Kamenecą ir Kamenecą paėmė. O paskui užėmė Smotričių, ir Skalą2 2 , ir Cer- vonogradą * * , užėmė visus miestus, sučiupo kunigaikš čio Teodoro vaivadą, vardu Nestaną2 1 , tvarkiusį tuos miestus.
Algirdas valdė Lietuvą Vilniuje, o Kęstutis tuo pat metu valdė Trakuose.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 223
Tuo pačiu bus aptarta ir tų santykių forma, kuri buvo susidariusi tarp Lietuvos ir Lenkijos, kad ir Vytau to laikais. Mes žinom, kad Lietuvą savo laiku valdė du didžiuoju ku nigaikščiu: Algirdas Vilniuj, Trakuose Kęstutis. Toks Lietu vos žemių dviejų kun. valdymas istorijoj vadinamas vienų is torikų dualizmu, kitų — diarchija nežuvo ir kai mirė Algirdas (1377).
Algirdas buvo vyriausias iš brolių.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 19
Tai buvo vyriausias brolių — Al girdas. Jaunutis iš Vilniaus buvo išvytas jėga. Išsyk jis pabėgo ieškoti pagalbos į Maskvą, bet vėliau su broliais susitarė ir gavo valdyti Zaslaulį.
Prieduose cituojamas pasakojimas teigia, kad senelis Algirdui skyrė valdžią Vitebske, o vėliau Algirdas su Kęstučiu susitarė užimti Vilnių ir išvyti Jaunutį.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).
. 2 0 ## Puslapis 171 PRIEDAI ## Puslapis 172 Prieš mūsų tėvo tėvui žūvant, mūsų senelis 1 vieton savęs davė aukščiausią valdžią Vilniuje Jaunučiui; Jogailos tėvui Algirdui — valdžią Vitebske, o mano tė vui kunigaikščiui Kęstučiui—Trakuose. Ir kadangi mūsų tėvai, kunigaikštis Algirdas ir kunigaikštis Kęs tutis, nuo jaunystės sutarė, o dabar pamatė jiems ku nigaikščio Jaunučio kai kurias neteisybes, tai susitarė kunigaikštis Algirdas su mūsų tėvu kunigaikščiu Kęs tučiu, kad jie, šiaip ar taip, turi užimti Vilnių ir Jau nutį išvyti.
Nuo Algirdo laikų įsigalėjusios tradicijos padėjo Vytautui prijungti rusų žemes.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).
Teko dabar jam ir naujų Rusijos\nžemių.\nToks Vytauto pasisekimas prijungiant rusų žemes įvyko\ndėl stipriai įsigalėjusių tradicijų nuo Algirdo laikų; tai sustiprino\nir jo būklę, ir galybę Lietuvoj, kas negalėjo neatsiliepti į\njo elgesį su Lenkija.
Taip graudinant toj pusėj lenkus, antroj pusėj Algirdas, susinėręs su totoriais, ištrėmė juos iš Pa daliju, valakus trakuojančius sudraudė ir jiems urėdu, arba gaspadorium, sūnų Liubartą perdėjo, ant galo nusiaubęs visą kraštą tarp Dunojaus ir Dnestro.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 598
Ir įkandin iš tų pačių pilių, kurias buvo lie tuviai atėmę, pradėjo sarioti išpuldamies lenkų kraštus. Taip graudinant toj pusėj lenkus, antroj pusėj Algirdas, susinėręs su totoriais, ištrėmė juos iš Pa daliju, valakus trakuojančius sudraudė ir jiems urėdu, arba gaspadorium, sūnų Liubartą perdėjo, ant galo nusiaubęs visą kraštą tarp Dunojaus ir Dnestro. Kazimieras, užėmęs Rausvuosius Gudus, žlugsojo lepumuose ir goslyboj lig šio laiko, bet, prabudin tas tomis nelaimomis savo ūkės, kėlės, vienok, re gėdamas vienas nestengsiąs lietuvių ramdyti, pa telkė Liudviką, karalių Vengrų, savo karšinčių, su kuriuo susinėręs, traukė į Volyniją ir teriojo bei degino.
Lietuvių dešinuoju sparnu rykavo Algirdas, o kairiuoju Kęstutis.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 640
Timpso- jo jau abi pusi rindose, o karėjai jau ilgėjos lauk dami ženklo mūšos. Lietuvių dešinuoju sparnu rykavo Algirdas, o kairiuoju Kęstutis. Kryžėjų ka riaunos dešinuoju marčelga, o kairiuoju pats mist ras.
Po Algirdo mirties 1377 m. Lietuvoje įsiliepsnojo vidaus kovos dėl valdžios.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 39
Po Algirdo mirties 1377 m. Lietuvoje įsiliepsnojo vidaus kovos dėl valdžios. Vienas iš svarbiausių tos kovos dalyvių Vytautas, neatlaikydamas varžovo Jogailos spaudimo ir ieškodamas paramos, 1382 m. pasitraukė į Vokiečių ordiną.
Michał Baliński „Vilniaus miesto istorijoje“ rašo, kad 1377 m. birželio pabaigoje prie Vilniaus sustojus pajėgoms, mieste su žmona ir vaikais buvo Algirdas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 47
12 000 žmonių vedini, pakeliui sudeginę Trakų mies tą, kur dėl Kęstučio narsios gynybos pilių neįstengė užimti, 1377 metų birželio pabaigoje jie sustojo su visomis pajėgo mis prie Vilniaus. Ten anuomet su vaikais ir žmona buvo senasis Algirdas. Užvirė kova: abiejose tvirtovėse nuo gau sesnių pajėgų narsiai gynėsi įgudęs mūšiuose Lietuvos val dovas, bet miestas, priešo padegtas, prarado du trečdalius namų, kitą trečdalį miestiečiai vos pajėgė išgelbėti24.
Algirdas viešpatavo Vitebske ir Krėvoje ir dar savo tėvui gyvam esant išgarsėjo mūšiais su Mazovija, Rusia ir Prūsijos ordinu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 42
Jau\nnesnieji broliai, Algirdas - Vitebske ir Krėvoje, Kęstutis -\nŽemaitijoje viešpatavę, dar tėvui gyvam esant, mūšių su Ma-\nzovija, Rusia ir Prūsijos ordinu išgarsinti, pavydžiai dėbčio\njo į Jaunutį, kuris, karo dalykuose aniems toli gražu nepri\nlygdamas, Gedimino karūną ir Lietuvos valdžią, šlovės\nneįgijęs, sergėjo. Be to, dar nerimą kėlė Gedimino valia ra\ndęsis itin didelis dalinių valdų išskaidymas į smulkias, dėl\nko apsilpo krašto galia, kuo mokėjo pasinaudoti Ordino\nriteriai, gviešęsi grobio ir valdžios.
A. Šapokos (red.) „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad Algirdas vedė Tverės kunigaikščio seserį Julijoną, norėdamas turėti sąjungininką prieš Maskvą.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 106
Rinkdamas į savo valdžią centrinės Rusijos kunigaikštystes, jis irgi susidūrė su sustiprė- jusią Maskva. Norėdamas turėti sąjungininką prieš Maskvą, jis vedė Tverės kunigaikščio seserį Julijoną. Kadangi tuo metu Tverė varžėsi su Maskva dėl įtakos, tai Algirdui teko net kelis kartus padėti savo svainiui prieš Maskvą.
Michał Baliński rašo, kad Algirdas valdė Vitebską ir Krėvą, o dar Gediminui gyvam esant išgarsėjo mūšiuose su Mazovija, Rusia ir Prūsijos ordinu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 42
Jau\nnesnieji broliai, Algirdas - Vitebske ir Krėvoje, Kęstutis -\nŽemaitijoje viešpatavę, dar tėvui gyvam esant, mūšių su Ma-\nzovija, Rusia ir Prūsijos ordinu išgarsinti, pavydžiai dėbčio\njo į Jaunutį, kuris, karo dalykuose aniems toli gražu nepri\nlygdamas, Gedimino karūną ir Lietuvos valdžią, šlovės\nneįgijęs, sergėjo. Be to, dar nerimą kėlė Gedimino valia ra\ndęsis itin didelis dalinių valdų išskaidymas į smulkias, dėl\nko apsilpo krašto galia, kuo mokėjo pasinaudoti Ordino\nriteriai, gviešęsi grobio ir valdžios.
Algirdas derybose reikalavo sugrąžinti Lietuvai baltų žemes vakaruose iki Alnos, Priegliaus ir Dauguvos.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 21
Lietuvos galybės maksimumas Pasiekęs neregėtą galybę rytuose, Algirdas 1358 m. derybose su Šv. Romos imperatoriumi Karoliu IV išdidžiai reikalavo iškelti kryžiuočius į rytų stepes kovoti su mongolais ir sugrąžinti Lietu- vai baltų žemes vakaruose iki Alnos ir Priegliaus bei Dauguvos. Kryžiuočiai į tai atsakė 1360 m. prasidėjusiomis intensyviomis puolamosiomis operacijomis.
Knygoje „Lietuvos istorija“ teigiama, kad Algirdo ir Kęstučio palaikų deginimo aprašymai išliko istoriniuose šaltiniuose.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 25
mirusiųjų kūnų deginimo mitologija. Valdovai buvo deginami iki pat krikšto: šaltiniuose išliko Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Algirdo ir Kęs- tučio palaikų deginimo aprašymai. Daugelis tautų sukūrė epą, t. y. pasakojimus apie dievus, pusdievius ir didvyrius.
Šaltinyje „Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika“ teigiama, kad 1365 m. Algirdas su Kęstučiu, Patriku ir Aleksandru įsiveržė į Ordino valdas, jas nuniokojo ir ugnyje paaukojo vokietį belaisvį.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 69
1365 m. Kęstutis,\nAlgirdas, Patrikas ir Aleksandras įsiveržė į Ordino valdas, jas nuniokojo ir po sėkmingo\nžygio ugnyje dievams paaukojo (sacrificantes diis [...] in ignem proiciunt) vieną vokietį\nbelaisvį (SRP, 2, 349); 1378 m.
Alfonso Eidinto, Alfredo Bumblausko, Antano Kulakausko ir Mindaugo Tamošaičio „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad Algirdas, nelaukdamas pripažinimo ir karūnos iš svetur, vadinosi karaliumi.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 27
Nors nebus nė vieno kunigaikščio, kuris nevestų derybų dėl krikšto, kryžiaus karų epochos Europa, nebe- leisdama valstybėms savarankiškai krikštytis, pati tarsi atstums Lietuvą nuo krikščionybės. Lietuva liks savarankiška civilizacinė monada, todėl tiek Gediminas, tiek Algirdas, nelaukdami pripažinimo ir karūnos iš sve- tur, nemandagiai (Vakarų žvilgsniu) vadinsis karaliais. Tik Vytautas taps mandagesnis ir sieks įgyti karūną ir pripažinimą iš Vakarų.
Veikale „Lietuvos istorija“ teigiama, kad Lietuvos metraščiuose užrašyti Ldk Algirdo žygių į Maskvą siužetai atitinka epinius pasakojimus.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 25
Visų pirma atsirado herojinių dainų, bet jų žinoma labai nedaug. Šiandien pripažįstama, kad epinius pasakojimus atitinka keletas siužetų, užrašytų Lietuvos metraš- čiuose: Gedimino sapnas apie Vilniaus įkūrimą, Ldk Algirdo žygiai į Maskvą bei Birutės ir Ldk Kęstučio meilės istorija (Birutės istorija įdomi dar ir kitkuo – kunigaikštienė taip ir neįgijo krikščioniško vardo, palai- dota kaip pagonė, bet jos legenda nenutrūko ir įsigalint krikščionybei, o Birutės kalnas Palangoje buvo gerbiamas kaip šventosios). Visi minėti pasakojimai užrašyti XV–XVI a., tačiau jie turėjo istorinį pagrindą – tai patvirtina vienalaikiai rašytiniai šaltiniai.
Zenono Ivinskio teigimu, Lietuvai įsiviešpataujant rytų erdvėje iki Okos aukštupių, Maskva Algirdui dar nepajėgė aktyviai atsispirti.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 45
Atskirą didelę epochą sudarė Lietuvos istorijoje, kai lietuviai\nįsiviešpatavo anoje rytų erdvėje iki Okos aukštupių (anapus Dniep\nro). Lietuva tada buvo ofenzyvoje. Tad rivalizuojanti Maskva\nAlgirdui dar nepajėgė aktyviai atsispirti.
Vilniaus „rusėnų pusėje“ jau Gedimino laikais stovėjo cerkvės: stačiatikės visų pirma buvo kai kurios didžiųjų Lietuvos kunigaikščių žmonos, tačiau stačiatikių būta ir valdovo dvare – Algirdas toleravo stačiatikybę, jei tai neprieštaravo jo, kaip valdovo, interesams.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 39
Gyvendami Lietuvos valstybėje iš senrusių jie pradėjo virsti nauja tauta – rusėnais, gerokai besiskiriančiais nuo Maskvos valstybės rusų. Vilniaus „rusėnų pusėje“ jau Gedimino laikais stovėjo cerkvės: stačiatikės visų pirma buvo kai kurios didžiųjų Lietuvos kunigaikščių žmonos, tačiau stačiatikių būta ir valdovo dvare – Algirdas toleravo stačiatikybę, jei tai neprieštaravo jo, kaip valdovo, interesams. Valdovo dvariškiai stačiatikiai, rašto išmokę stačiatikių vienuolynuo- se, kūrė valdovo raštinę.
Michał Baliński Lietuvos istoriją apibūdino kaip „mažai težinomą mums patiems, o Europai visai negirdėtą“, garsią riterių žygiais ir išmintingiausia Mindaugo, Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Jogailos bei Vytauto politika, taip pat kaip menkame plote gyvenusios ir pagonybės nuo kitų Europos šalių atskirtos tautos istoriją.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 17-19
1836 ## Puslapis 18 ĮVADAS R ašydamas istoriją miesto, kuris bemaž du amžius buvo vie nos galingiausių Šiaurės Europos šalių sostinė, o vėliau, net iki mūsų laikų, svarbiausias mokslo ir vyriausiosios valdžios cen tras Lietuvoje, turėjau omenyje du tikslus: ne tik stengiausi iš įvairių kronikų ir senųjų, archyvuose saugomų rankraščių iš rinkti padavimus, bylojančius apie Vilniaus kilmę, tas teises ir daugybę privilegijų, kuriomis jo gyventojai nuo senų laikų nau dojosi, ne tik atgaivinti amžininkų atmintyje ankstesnius, kele to amžių, įvykius toje sostinėje, bet ir, kiek tema ir galimybės man leido, prisidėti prie kai kurių Lietuvos istorijos įvykių aiški nimo. Mažai težinoma mums patiems, o Europai visai negirdė ta, istorija, garsi riterių žygiais ir išmintingiausia Mindaugo, Ge dimino, Algirdo, Kęstučio, Jogailos ir Vytauto politika, istorija menkame plote išsitenkančios Tautos, kuri pati viena, savosios pagonybės atskirta nuo kitų Europos šalių, vien savo narsos dėka įstengė atremti baisius mongolų antpuolius, pažaboti Rusią ir nesileisti pavergiama godžiai grobuoniško Prūsijos Kryžiuočių ordino. Tokie įvykiai civilizuotam pasauliui nėra neįdomūs, ta čiau, norint juos aiškiai nušviesti ir parašyti tokio vardo vertą lietuvių Tautos Istoriją, be daugelio kitų sąlygų, pirmiausia rei- 2 ## Puslapis 19 ĮVADAS kia detaliai išnarplioti atskirų šios šalies miestų, būtent jos sos tinės, istoriją.
Algirdas, Teodoro Narbuto vadinamas didžiuoju kunigaikščiu, 1349 m. vedė Julijoną, Tverės kunigaikščio Aleksandro Michailovičiaus dukterį ir Simono giminaitę.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 98
Netrukus po to ir pats Algirdas, jau keleri metai našlys po Vitebsko kunigaikštytės Marijos mirties, vedė Julijoną, Alek sandro Michailovičiaus, Tverės kunigaikščio, dukrą, taip pat Si mono giminaitę, nes buvo tikra jo žmonos Marijos sesuo. Metropolitas Teognostas pats palaimino tą santuoką, ir šitaip dėl sesers mirties nutrūkusius giminystės saitus Algirdas atnaujino antrąkart santuokos ryšiais susisiejęs su kunigaikščių, viešpatau jančių Maskvoje, gimine. Visa tai vyko dėjosi 1349 metais1.
Teodoro Narbuto vadinamas didžiuoju kunigaikščiu, Algirdas, Kęstučio ir Liubarto lydimas, vadovavo Lietuvos, Lietuvos Rusios ir totorių kariaunai, užėmusiai Belzą, Kulmą, Vladimirą ir Brastą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 103
Pagaliau su sirinko gausi kariauna iš Lietuvos, Lietuvos Rusios ir totorių, tikriausiai paprašytų pagalbon, kurią vedė didysis kunigaikš tis Algirdas, brolių Kęstučio ir Liubarto lydimas. Pirmasis punktas buvo Lvovas. Tačiau miestas rastas galingų tvirtovių apsuptas ir su stipria įgula, tad negaištant laiko ilgai užsitę- siančiam šturmui, buvo padegti priemiesčiai, apiplėšti ir nu niokoti aplinkiniai kaimai, paim ta daug belaisvių ir įgyta grobio, po to patraukta Belzo link, pastarąją pilį užėmė. Po šios sėkmės paimti įtvirtinti miestai: Kulmas, Vladimiras ir Brasta, tiesiog be jokio pasipriešinimo1.
Teodoro Narbuto pasakojimu, Algirdas pasiuntė pasiuntinius, kurie sudarė taikos sutartį su Simonu; šis, nuo Visegrodo pasiekęs Ugrą, ten sustojo ir pakluso Algirdo reikalavimams.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 109
Algirdas priešprie šiais pasiuntė savo pasiuntinius, kurie sudarė su juo taikos su tartį; nors iš V išegrodo prie Protvos upės, kur lietuvių pasiuntiniai buvo užtikę Simoną, jis dar kiek paėjo, prie Ug- ros sustojęs pakluso Algirdo reikalavimams.
Algirdas, anot Teodoro Narbuto, siekdamas apsaugoti savo valstybę nuo karų su krikščionimis, pradėjo derybas su imperatoriumi Karoliu ir pasiuntė Kęstučio vadovaujamą pasiuntinybę.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 127
Algirdas, norėdamas visiems laikams apdrausti savo valstybę nuo pražūtingų karų su krikščio nimis, ėmėsi derybų su imperatoriumi Karoliu ir dėl to išsiuntė pasiuntinybę, kuriai vadovavo kunigaikštis Kęstutis.
Teodoro Narbuto pasakojimu, Algirdas su Rusios gvardija atžygiavo palei Nerį ir susijungė su Kęstučio kariauna, rengdamasis jai padėti.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 144
Kaip labai šios atsargumo prie monės ir tas skubotumas pasirodė besą pačiu laiku, paaiškėjo, kai kunigaikštis Kęstutis su gausia kariauna ėmė artėti keliu anapus Nemuno ir bem at pasirodė kita kariauna, vedama di džiojo kunigaikščio Algirdo, atžygiuojančio palei pat Nerį, ku rioje šmėkščiojo Rusios gvardija. Šie kariai, nuo dabartinio Šv. Kryžiaus vienuolyno pusės per aukštumas perėję ir susi jungę, ruošėsi stoti pagalbon.
Gavęs žinią apie nepajėgius totorių antpuoliams pasipriešinti vietos valdovus, Teodoro Narbuto vadinamas didžiuoju kunigaikščiu Algirdas įsakė kariams stoti į kovą, Kęstutį palikdamas saugoti sienos nuo kryžiuočių ir pats patraukdamas į Dnepro žemupį.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 159
Kai didysis kunigaikštis Algirdas gavo žinią, kad tenykščiai valdy tojai jau nebeįstengia atremti totorių antpuolių, tuojau pat įsa kė savo kariams kilti į kovą; kunigaikštį Kęstutį paliko saugoti sienas nuo kryžiuočių, pats patraukė į Dnepro žemupį.
Teodoro Narbuto pasakojimu, Algirdas pats nepajudėjo su kariuomene, tačiau nedraudė Kęstučiui, Vytautui, Andriui ir Dmitrijui Kaributaičiui veikti kunigaikščio Mykolo naudai ir nedavė jiems aiškių nurodymų.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 205
Vis dėlto senasis Algirdas ne lengvai leidosi suklaidinamas, ir gal nesulaukdamas patogios progos, gal gerbdamas taikos sutartį, dar praėjusiais metais Maskvoje sudarytą visiems laikams, kurią vykdydamas rugsė jo mėnesį nuvežęs kunigaikštytę Eleną, pasiuntinių lydimą, Vladimirui Andrejevičiui už žmoną, kunigaikštis su kariauna pats nepajudėjo, bet ir nedraudė kunigaikščiui Kęstučiui, drau ge su Vytautu, Polocko kunigaikščiu Andriumi ir tuokart Druc- ko kunigaikščiu Dmitrijum Kaributaičiu, veikti kunigaikščio Mykolo naudai, pats tarsi nuošaly likdamas, neduodamas aiš kių nurodymų.
Teodoro Narbuto vertinimu, Algirdas dėl nuosaikumo, žmoniškumo, tolerancijos ir karo veiksmų pelnė šlovę bei žmonių prieraišumą, o jo valdymas rėmėsi teisingumu.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 207-208
Taip įvykiams klostantis, di dysis kunigaikštis Algirdas, Šiaurės kraštų kariauninkų Nesto ras, dėl išmintingo nuosaikumo, žmoniškumo, tolerancijos, ne mažiau kaip ir dėl karo veiksmų pelnė šlovę ir daugelio žmo nių prieraišumą, kuriuos džiugino įsigalėjusia taika ir kuriuos 1 A čto pošli v Ordy ko Gariu, luidi žalovatsia na Kniazia Michailu, a to jesmy v Boži voli i vo Carevi, kak povelit, tak ny diejati, a to ot nas v imienu (Sobranije gosud. gram. i dogovorov. - T. I. - S. 52)*. 2 Karamzin. - T. V. - S. 27-29 (pastabos nr. 28, 29). 209 valdė teisingumo žiūrėdamas, senoviniu būdu; kadangi pats, būdamas dvylikos sūnų tėvas, per juos valdė didžiulius R u sios kraštus, kurie sudarė didesniąją Vladimiro Didžiojo vals tybės
Teodoro Narbuto apibūdinamas Algirdas nuo jaunystės nevartojo midaus, vyno ar kitų gėrimų, išskyrus vaistus, buvo kuklus ir išsiskyrė išmintimi, nuovoka, saiku bei grožiu.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 231
Algirdas nuo jaunumės nevartojo nei midaus, nei vyno, nei kokio kito nenatūralaus gėrimo, nebent kaip vaistą; buvo labai kuklios elgsenos; pro tu, kaip ir grožiu, buvo iš brolių pirmiausias; bendrai išmin tim , nuovoka ir saiku niekas jo nebuvo pralenkęs - nei pirmtakai, nei įpėdiniai
Teodoro Narbuto pasakojimu, 1342 m., Algirdo valdymo pradžioje, vienuolis Nestoras, Marijos Algirdienės rūmų kapelionas, į krikščionybę atvertė dvariškius brolius Kuklėjų ir Michlėjų, Algirdo numylėtinius.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 559-560
Pačioje didžiojo kunigaikščio Algirdo viešpatavimo pradžioje, 1342 metais1 2, rusų vienuolis, vardu Nestoras, didžiosios kuni 1 Reikia pažymėti, kad laikotarpis nuo 1345 iki 1348 metų Strijkovskio yra praleistas. 2 Kulczynski. Menologium Bazylianskie*. Šis autorius, sekdamas Koja- lavičiumi, to įvykio data nurodo 1329 metus, betgi vėliau, geriau istoriją 561 gaikštienės Marijos Algirdienės rūmų kapelionas, atvertė kai kuriuos lietuvius krikščionybėn, tarp jų buvo dvariškių, garsios kilmės, du broliai Kuklėjus ir Michlėjus, didžiojo kunigaikščio numylėtiniai
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 19
Jaunutis iš Vilniaus buvo išvytas jėga. Išsyk jis pabėgo ieškoti pagalbos į Maskvą, bet vėliau su broliais susitarė ir gavo valdyti Zaslaulį. Algirdas gi su Kęstučiu pasidalino sunkų krašto vadovavimo darbą pusiau.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 48-49
26\nKazimiero IV, kai jis buvo dar Lie\ntuvos didysis kunigaikštis, privile\ngijoje, 1440 metais duotoje Romos\nkatalikų ir stačiatikių tikėjimo Vil\nniaus miestiečiams, kuriems leidžia\nma laisvai prekiauti nemokant mui\nto mokesčio visoje Lietuvos valsty\nbėje, pasakyta, kad tai yra senos lais\nvės, senolio Algirdo ir jo įpėdinių\nsuteiktos Vilniui, atnaujinimas. Con\ncedimus ac darnus hanc libertatem, quod\nper totum nostrum Magnum Ducatum\nLithuaniae et Russiae nullum thelo-\nneum a quibuscumque mercantiis darė\net solvere tenebuntur; sed juxta consu\netudinem antiquam a Nostris Praede\ncessoribus et signanter Serenissimis\nPrincipibus Avo videlicet Olgerdo,\nolim Magno Duce Lithuaniae et Domi\nno Vladislao Rege Poloniae, tunc autem\n32\n\n## Puslapis 49\n\nI KNYGA\npadaugėjo gyventojų dėl čionai atvykstančių rusinu, kuriuos\nypač užtarė Marija, Algirdo žmona, pasinešusi lietuviams pa\ngonims skiepyti krikščionišką graikų apeigų tikėjimą.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 27
Nors nebus nė vieno kunigaikščio, kuris nevestų derybų dėl krikšto, kryžiaus karų epochos Europa, nebe- leisdama valstybėms savarankiškai krikštytis, pati tarsi atstums Lietuvą nuo krikščionybės. Lietuva liks savarankiška civilizacinė monada, todėl tiek Gediminas, tiek Algirdas, nelaukdami pripažinimo ir karūnos iš sve- tur, nemandagiai (Vakarų žvilgsniu) vadinsis karaliais. Tik Vytautas taps mandagesnis ir sieks įgyti karūną ir pripažinimą iš Vakarų.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 487
Algirdas, Lietuvos didysis kuni\ngaikštis, peržengęs Kijevo bei Volynės kunigaikštysčių\nsienas, pirmas sumušęs svetimšalius ir juos išstūmęs iš\nšių žemių, po to padalijęs brolio Karijoto sūnums kraš\ntą; šie čia pastatę Smotričiaus, Bakotos, Kameneco ir\nkitas pilis\nir jas sutvirtinę, nesigailėdami didelių iš\nlaidų. Mirus Konstantinui Karijotaičiui, Podolės kuni\ngaikščiui, į jo vietą Algirdas paskyręs Teodorą, jo brolį.\nKadangi šis išdrįsęs nepaklusti Lietuvos kunigaikš\nčiui, pastarasis jį sumušęs, o Podolę pavertęs savo val\nda, paskirdamas vietininku Goštautą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 215
Iš jos sūnūs: Manvydas\n(Montwid, tai reiškia: Vidos pasaulis) gimė 1276 metais ir Na\nrimantas (Narimund, tai reiškia: Pasaulio pabaiga, nes Vida\nmirė tuoj po jo gimimo) - 1277 metais. Antroji žmona buvo\nSmolensko kunigaikštytė Olga. Išjos sūnūs: Algirdas (Olgerd,\ntai reiškia: Olgos meilė4 5), gimęs 1296 metais, ir Kęstutis (Kiej-\nstut, tai reiškia: Klastūnas - Fortelnik) - 1297 metais.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 274
Viena tokia buvo Didžiojoje\ngatvėje, prie naujojo žuvų turgaus, kur šiandien jų malonybių\nkunigų unitų mūrinis namas, stovintis tos maldyklos vietoje.\nMaldyklą panaikino apie 1331 metus, įsakius Julijonai, Vitebs\nko kunigaikščio dukteriai, šlovingo ir švento atminimo valdo\nvei, Lietuvos ir Rusios didžiojo kunigaikščio Algirdo žmonai.\nŠi pamaldi krikščionė kunigaikštienė, savo amžiaus rusų tau\ntos krikščionių, arba cerkvės, atrama, minėtosios Ragučio mal\ndyklos vietoje įkūrė cerkvę su šventiku.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 27
Nors nebus nė vieno kunigaikščio, kuris nevestų derybų dėl krikšto, kryžiaus karų epochos Europa, nebe- leisdama valstybėms savarankiškai krikštytis, pati tarsi atstums Lietuvą nuo krikščionybės. Lietuva liks savarankiška civilizacinė monada, todėl tiek Gediminas, tiek Algirdas, nelaukdami pripažinimo ir karūnos iš sve- tur, nemandagiai (Vakarų žvilgsniu) vadinsis karaliais. Tik Vytautas taps mandagesnis ir sieks įgyti karūną ir pripažinimą iš Vakarų.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 176
To, galų gale, jie ir buvo mokomi. O sava valstybė, atėjusi iš Mindaugo, Kęstučio, Algirdo ir Vytauto laikų, buvo jų svajonių, ateities planų garantas, pati didžiausia vertybė. Kauno sporto halėje 1939 m.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 223
Tuo pačiu bus aptarta ir tų santykių forma, kuri buvo susidariusi tarp Lietuvos ir Lenkijos, kad ir Vytau to laikais. Mes žinom, kad Lietuvą savo laiku valdė du didžiuoju ku nigaikščiu: Algirdas Vilniuj, Trakuose Kęstutis. Toks Lietu vos žemių dviejų kun. valdymas istorijoj vadinamas vienų is torikų dualizmu, kitų — diarchija nežuvo ir kai mirė Algirdas (1377).
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 93
Mirdamas jis paliko 7 sūnus. Jau anksčiau visi jie buvo gavę po sritį. Vyriausias sūnus, Man- v y d a s, valdė Kernavę ir Slanimą, Narimantas — Turovą ir Pinską, Karijotas — Naugarduką ir Volkoviską, Algir- das — Krėvą ir Vitebską, Kęstutis buvo gavęs ilgą vakarų pasienio ruožą — Trakus, Palenkę, Gardiną ir Brastą.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 36
Mindaugo laikais prie Lietuvos buvo prijungta Juodoji Rusia, Vytenio ir Gedimino lai- kais – Baltoji Rusia (Polockas – 1307 m., Vitebskas – 1320 m.) ir Volui- nė (1340 m.) – taigi visa dabartinė Baltarusija ir dalis Vakarų Ukrainos. Kijevas galėjo būti prijungtas 1322 m., valdant Gediminui, tačiau labiau linkstama manyti, kad Kijevą prijungė Algirdas po pergalės prieš Aukso ordą prie Mėlynųjų Vandenų 1362 m. ar 1363 m. Valdant Gediminui ir Algirdui išsiplėtė ne tik valstybės teritorija – Lietuva pasidarė reikšminga Vidurio ir Rytų Europos jėga.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 108
Visi jo vaikai, gimę Vitebske, buvo krikštyti rytų Bažny- čios apeigomis; bet tie, kurie gimė Vilniuje, buvo pagonys. Ir pat- sai Algirdas buvo pagonis. 1377 m. miręs, jis buvo sudegintas ant laužo Vilniuje ir palaidotas pagonių papročiais.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 274
Viena tokia buvo Didžiojoje\ngatvėje, prie naujojo žuvų turgaus, kur šiandien jų malonybių\nkunigų unitų mūrinis namas, stovintis tos maldyklos vietoje.\nMaldyklą panaikino apie 1331 metus, įsakius Julijonai, Vitebs\nko kunigaikščio dukteriai, šlovingo ir švento atminimo valdo\nvei, Lietuvos ir Rusios didžiojo kunigaikščio Algirdo žmonai.\nŠi pamaldi krikščionė kunigaikštienė, savo amžiaus rusų tau\ntos krikščionių, arba cerkvės, atrama, minėtosios Ragučio mal\ndyklos vietoje įkūrė cerkvę su šventiku.