Algirdas

PDF 114

Abi Algirdo žmonos ir pirmosios pačios vaikai, buvo stačiatikių tikėjimo. Tad ir esančiam dabar didž. Lietuvos kunigaikščiui Jogailai, Algirdo sūnui, kuris nebuvo priėmęs dar jokio krikšto, tiesesnis kelias buvo į Rytus, į savo motinos, daugelio brolių, dėdžių ir giminaičių tikėjimą. Jo motiną Julijoną rišo prie Rytų Bažnyčios praeitis, tradicijos, tautybė ir net tai, kad iš jos giminės buvo stačiatikių Bažnyčios šventųjų.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Algirdas gi su Kęstučiu pasidalino sunkų krašto vadovavimo darbą pusiau. Vienas, sėdėdamas didž. kung. soste, nusigręžė vykdyti Lietuvos uždavinius rytuose, o antras pasiėmė ginti ją nuo germanų pasaulio antplūdžio. Kęstučio sritis apėmė visą kryžiuočių pasienį, kurio šiaurėje buvo Žemaitija,, o pietuose — L. Brastos sritis.

PDF 223

Tuo pačiu bus aptarta ir tų santykių forma, kuri buvo susidariusi tarp Lietuvos ir Lenkijos, kad ir Vytauto laikais. Mes žinom, kad Lietuvą savo laiku valdė du didžiuoju kunigaikščiu: Algirdas Vilniuj, Trakuose Kęstutis. Toks Lietuvos žemių dviejų kun. valdymas istorijoj vadinamas vienų istorikų dualizmu, kitų — diarchija nežuvo ir kai mirė Algirdas (1377).

PDF 19

Tai buvo vyriausias brolių — Algirdas. Jaunutis iš Vilniaus buvo išvytas jėga. Išsyk jis pabėgo ieškoti pagalbos į Maskvą, bet vėliau su broliais susitarė ir gavo valdyti Zaslaulį.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Teko dabar jam ir naujų Rusijos žemių. Toks Vytauto pasisekimas prijungiant rusų žemes įvyko dėl stipriai įsigalėjusių tradicijų nuo Algirdo laikų; tai sustiprino ir jo būklę, ir galybę Lietuvoj, kas negalėjo neatsiliepti į jo elgesį su Lenkija.

PDF 598

Ir įkandin iš tų pačių pilių, kurias buvo lietuviai atėmę, pradėjo sarioti išpuldamies lenkų kraštus. Taip graudinant toj pusėj lenkus, antroj pusėj Algirdas, susinėręs su totoriais, ištrėmė juos iš Padaliju, valakus trakuojančius sudraudė ir jiems urėdu, arba gaspadorium, sūnų Liubartą perdėjo, ant galo nusiaubęs visą kraštą tarp Dunojaus ir Dnestro. Kazimieras, užėmęs Rausvuosius Gudus, žlugsojo lepumuose ir goslyboj lig šio laiko, bet, prabudintas tomis nelaimomis savo ūkės, kėlės, vienok, regėdamas vienas nestengsiąs lietuvių ramdyti, patelkė Liudviką, karalių Vengrų, savo karšinčių, su kuriuo susinėręs, traukė į Volyniją ir teriojo bei degino.

PDF 640

Timpsojo jau abi pusi rindose, o karėjai jau ilgėjos laukdami ženklo mūšos. Lietuvių dešinuoju sparnu rykavo Algirdas, o kairiuoju Kęstutis. Kryžėjų kariaunos dešinuoju marčelga, o kairiuoju pats mistras.

PDF 39

Po Algirdo mirties 1377 m. Lietuvoje įsiliepsnojo vidaus kovos dėl valdžios. Vienas iš svarbiausių tos kovos dalyvių Vytautas, neatlaikydamas varžovo Jogailos spaudimo ir ieškodamas paramos, 1382 m. pasitraukė į Vokiečių ordiną.

PDF 47

12 000 žmonių vedini, pakeliui sudeginę Trakų miestą, kur dėl Kęstučio narsios gynybos pilių neįstengė užimti, 1377 metų birželio pabaigoje jie sustojo su visomis pajėgomis prie Vilniaus. Ten anuomet su vaikais ir žmona buvo senasis Algirdas. Užvirė kova: abiejose tvirtovėse nuo gausesnių pajėgų narsiai gynėsi įgudęs mūšiuose Lietuvos valdovas, bet miestas, priešo padegtas, prarado du trečdalius namų, kitą trečdalį miestiečiai vos pajėgė išgelbėti24.

PDF 42

Jaunesnieji broliai, Algirdas - Vitebske ir Krėvoje, Kęstutis Žemaitijoje viešpatavę, dar tėvui gyvam esant, mūšių su Mazovija, Rusia ir Prūsijos ordinu išgarsinti, pavydžiai dėbčiojo į Jaunutį, kuris, karo dalykuose aniems toli gražu neprilygdamas, Gedimino karūną ir Lietuvos valdžią, šlovės neįgijęs, sergėjo. Be to, dar nerimą kėlė Gedimino valia radęsis itin didelis dalinių valdų išskaidymas į smulkias, dėl ko apsilpo krašto galia, kuo mokėjo pasinaudoti Ordino riteriai, gviešęsi grobio ir valdžios.

PDF 106

Rinkdamas į savo valdžią centrinės Rusijos kunigaikštystes, jis irgi susidūrė su sustiprėjusią Maskva. Norėdamas turėti sąjungininką prieš Maskvą, jis vedė Tverės kunigaikščio seserį Julijoną. Kadangi tuo metu Tverė varžėsi su Maskva dėl įtakos, tai Algirdui teko net kelis kartus padėti savo svainiui prieš Maskvą.

PDF 42

Jaunesnieji broliai, Algirdas - Vitebske ir Krėvoje, Kęstutis Žemaitijoje viešpatavę, dar tėvui gyvam esant, mūšių su Mazovija, Rusia ir Prūsijos ordinu išgarsinti, pavydžiai dėbčiojo į Jaunutį, kuris, karo dalykuose aniems toli gražu neprilygdamas, Gedimino karūną ir Lietuvos valdžią, šlovės neįgijęs, sergėjo. Be to, dar nerimą kėlė Gedimino valia radęsis itin didelis dalinių valdų išskaidymas į smulkias, dėl ko apsilpo krašto galia, kuo mokėjo pasinaudoti Ordino riteriai, gviešęsi grobio ir valdžios.

PDF 21

Lietuvos galybės maksimumas Pasiekęs neregėtą galybę rytuose, Algirdas 1358 m. derybose su Šv. Romos imperatoriumi Karoliu IV išdidžiai reikalavo iškelti kryžiuočius į rytų stepes kovoti su mongolais ir sugrąžinti Lietuvai baltų žemes vakaruose iki Alnos ir Priegliaus bei Dauguvos. Kryžiuočiai į tai atsakė 1360 m. prasidėjusiomis intensyviomis puolamosiomis operacijomis.

PDF 25

mirusiųjų kūnų deginimo mitologija. Valdovai buvo deginami iki pat krikšto: šaltiniuose išliko Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio palaikų deginimo aprašymai. Daugelis tautų sukūrė epą, t. y. pasakojimus apie dievus, pusdievius ir didvyrius.

PDF 69

1365 m. Kęstutis, Algirdas, Patrikas ir Aleksandras įsiveržė į Ordino valdas, jas nuniokojo ir po sėkmingo žygio ugnyje dievams paaukojo (sacrificantes diis [...] in ignem proiciunt) vieną vokietį belaisvį (SRP, 2, 349); 1378 m.

PDF 27

Nors nebus nė vieno kunigaikščio, kuris nevestų derybų dėl krikšto, kryžiaus karų epochos Europa, nebeleisdama valstybėms savarankiškai krikštytis, pati tarsi atstums Lietuvą nuo krikščionybės. Lietuva liks savarankiška civilizacinė monada, todėl tiek Gediminas, tiek Algirdas, nelaukdami pripažinimo ir karūnos iš svetur, nemandagiai (Vakarų žvilgsniu) vadinsis karaliais. Tik Vytautas taps mandagesnis ir sieks įgyti karūną ir pripažinimą iš Vakarų.

PDF 25

Visų pirma atsirado herojinių dainų, bet jų žinoma labai nedaug. Šiandien pripažįstama, kad epinius pasakojimus atitinka keletas siužetų, užrašytų Lietuvos metraščiuose: Gedimino sapnas apie Vilniaus įkūrimą, Ldk Algirdo žygiai į Maskvą bei Birutės ir Ldk Kęstučio meilės istorija (Birutės istorija įdomi dar ir kitkuo – kunigaikštienė taip ir neįgijo krikščioniško vardo, palaidota kaip pagonė, bet jos legenda nenutrūko ir įsigalint krikščionybei, o Birutės kalnas Palangoje buvo gerbiamas kaip šventosios). Visi minėti pasakojimai užrašyti XV–XVI a., tačiau jie turėjo istorinį pagrindą – tai patvirtina vienalaikiai rašytiniai šaltiniai.

PDF 45

Atskirą didelę epochą sudarė Lietuvos istorijoje, kai lietuviai įsiviešpatavo anoje rytų erdvėje iki Okos aukštupių (anapus Dniepro). Lietuva tada buvo ofenzyvoje. Tad rivalizuojanti Maskva Algirdui dar nepajėgė aktyviai atsispirti.

PDF 39

Gyvendami Lietuvos valstybėje iš senrusių jie pradėjo virsti nauja tauta – rusėnais, gerokai besiskiriančiais nuo Maskvos valstybės rusų. Vilniaus „rusėnų pusėje“ jau Gedimino laikais stovėjo cerkvės: stačiatikės visų pirma buvo kai kurios didžiųjų Lietuvos kunigaikščių žmonos, tačiau stačiatikių būta ir valdovo dvare – Algirdas toleravo stačiatikybę, jei tai neprieštaravo jo, kaip valdovo, interesams. Valdovo dvariškiai stačiatikiai, rašto išmokę stačiatikių vienuolynuose, kūrė valdovo raštinę.

PDF 17-19

1836 ## Puslapis 18 ĮVADAS R ašydamas istoriją miesto, kuris bemaž du amžius buvo vienos galingiausių Šiaurės Europos šalių sostinė, o vėliau, net iki mūsų laikų, svarbiausias mokslo ir vyriausiosios valdžios centras Lietuvoje, turėjau omenyje du tikslus: ne tik stengiausi iš įvairių kronikų ir senųjų, archyvuose saugomų rankraščių išrinkti padavimus, bylojančius apie Vilniaus kilmę, tas teises ir daugybę privilegijų, kuriomis jo gyventojai nuo senų laikų naudojosi, ne tik atgaivinti amžininkų atmintyje ankstesnius, keleto amžių, įvykius toje sostinėje, bet ir, kiek tema ir galimybės man leido, prisidėti prie kai kurių Lietuvos istorijos įvykių aiškinimo. Mažai težinoma mums patiems, o Europai visai negirdėta, istorija, garsi riterių žygiais ir išmintingiausia Mindaugo, Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Jogailos ir Vytauto politika, istorija menkame plote išsitenkančios Tautos, kuri pati viena, savosios pagonybės atskirta nuo kitų Europos šalių, vien savo narsos dėka įstengė atremti baisius mongolų antpuolius, pažaboti Rusią ir nesileisti pavergiama godžiai grobuoniško Prūsijos Kryžiuočių ordino. Tokie įvykiai civilizuotam pasauliui nėra neįdomūs, tačiau, norint juos aiškiai nušviesti ir parašyti tokio vardo vertą lietuvių Tautos Istoriją, be daugelio kitų sąlygų, pirmiausia rei- 2 ## Puslapis 19 ĮVADAS kia detaliai išnarplioti atskirų šios šalies miestų, būtent jos sostinės, istoriją.

PDF 98

Netrukus po to ir pats Algirdas, jau keleri metai našlys po Vitebsko kunigaikštytės Marijos mirties, vedė Julijoną, Aleksandro Michailovičiaus, Tverės kunigaikščio, dukrą, taip pat Simono giminaitę, nes buvo tikra jo žmonos Marijos sesuo. Metropolitas Teognostas pats palaimino tą santuoką, ir šitaip dėl sesers mirties nutrūkusius giminystės saitus Algirdas atnaujino antrąkart santuokos ryšiais susisiejęs su kunigaikščių, viešpataujančių Maskvoje, gimine. Visa tai vyko dėjosi 1349 metais1.

PDF 103

Pagaliau susirinko gausi kariauna iš Lietuvos, Lietuvos Rusios ir totorių, tikriausiai paprašytų pagalbon, kurią vedė didysis kunigaikštis Algirdas, brolių Kęstučio ir Liubarto lydimas. Pirmasis punktas buvo Lvovas. Tačiau miestas rastas galingų tvirtovių apsuptas ir su stipria įgula, tad negaištant laiko ilgai užsitęsiančiam šturmui, buvo padegti priemiesčiai, apiplėšti ir nuniokoti aplinkiniai kaimai, paim ta daug belaisvių ir įgyta grobio, po to patraukta Belzo link, pastarąją pilį užėmė. Po šios sėkmės paimti įtvirtinti miestai: Kulmas, Vladimiras ir Brasta, tiesiog be jokio pasipriešinimo1.

PDF 109

Algirdas priešpriešiais pasiuntė savo pasiuntinius, kurie sudarė su juo taikos sutartį; nors iš V išegrodo prie Protvos upės, kur lietuvių pasiuntiniai buvo užtikę Simoną, jis dar kiek paėjo, prie Ugros sustojęs pakluso Algirdo reikalavimams.

PDF 127

Algirdas, norėdamas visiems laikams apdrausti savo valstybę nuo pražūtingų karų su krikščionimis, ėmėsi derybų su imperatoriumi Karoliu ir dėl to išsiuntė pasiuntinybę, kuriai vadovavo kunigaikštis Kęstutis.

PDF 144

Kaip labai šios atsargumo priemonės ir tas skubotumas pasirodė besą pačiu laiku, paaiškėjo, kai kunigaikštis Kęstutis su gausia kariauna ėmė artėti keliu anapus Nemuno ir bem at pasirodė kita kariauna, vedama didžiojo kunigaikščio Algirdo, atžygiuojančio palei pat Nerį, kurioje šmėkščiojo Rusios gvardija. Šie kariai, nuo dabartinio Šv. Kryžiaus vienuolyno pusės per aukštumas perėję ir susijungę, ruošėsi stoti pagalbon.

PDF 159

Kai didysis kunigaikštis Algirdas gavo žinią, kad tenykščiai valdytojai jau nebeįstengia atremti totorių antpuolių, tuojau pat įsakė savo kariams kilti į kovą; kunigaikštį Kęstutį paliko saugoti sienas nuo kryžiuočių, pats patraukė į Dnepro žemupį.

PDF 205

Vis dėlto senasis Algirdas nelengvai leidosi suklaidinamas, ir gal nesulaukdamas patogios progos, gal gerbdamas taikos sutartį, dar praėjusiais metais Maskvoje sudarytą visiems laikams, kurią vykdydamas rugsėjo mėnesį nuvežęs kunigaikštytę Eleną, pasiuntinių lydimą, Vladimirui Andrejevičiui už žmoną, kunigaikštis su kariauna pats nepajudėjo, bet ir nedraudė kunigaikščiui Kęstučiui, drauge su Vytautu, Polocko kunigaikščiu Andriumi ir tuokart Drucko kunigaikščiu Dmitrijum Kaributaičiu, veikti kunigaikščio Mykolo naudai, pats tarsi nuošaly likdamas, neduodamas aiškių nurodymų.

PDF 207-208

Taip įvykiams klostantis, didysis kunigaikštis Algirdas, Šiaurės kraštų kariauninkų Nestoras, dėl išmintingo nuosaikumo, žmoniškumo, tolerancijos, ne mažiau kaip ir dėl karo veiksmų pelnė šlovę ir daugelio žmonių prieraišumą, kuriuos džiugino įsigalėjusia taika ir kuriuos 1 A čto pošli v Ordy ko Gariu, luidi žalovatsia na Kniazia Michailu, a to jesmy v Boži voli i vo Carevi, kak povelit, tak ny diejati, a to ot nas v imienu (Sobranije gosud. gram. i dogovorov. - T. I. - S. 52)*. 2 Karamzin. - T. V. - S. 27-29 (pastabos nr. 28, 29). 209 valdė teisingumo žiūrėdamas, senoviniu būdu; kadangi pats, būdamas dvylikos sūnų tėvas, per juos valdė didžiulius R usios kraštus, kurie sudarė didesniąją Vladimiro Didžiojo valstybės

PDF 231

Algirdas nuo jaunumės nevartojo nei midaus, nei vyno, nei kokio kito nenatūralaus gėrimo, nebent kaip vaistą; buvo labai kuklios elgsenos; protu, kaip ir grožiu, buvo iš brolių pirmiausias; bendrai išmintim , nuovoka ir saiku niekas jo nebuvo pralenkęs - nei pirmtakai, nei įpėdiniai

PDF 559-560

Pačioje didžiojo kunigaikščio Algirdo viešpatavimo pradžioje, 1342 metais1 2, rusų vienuolis, vardu Nestoras, didžiosios kuni­ 1 Reikia pažymėti, kad laikotarpis nuo 1345 iki 1348 metų Strijkovskio yra praleistas. 2 Kulczynski. Menologium Bazylianskie*. Šis autorius, sekdamas Kojalavičiumi, to įvykio data nurodo 1329 metus, betgi vėliau, geriau istoriją 561 gaikštienės Marijos Algirdienės rūmų kapelionas, atvertė kai kuriuos lietuvius krikščionybėn, tarp jų buvo dvariškių, garsios kilmės, du broliai Kuklėjus ir Michlėjus, didžiojo kunigaikščio numylėtiniai

PDF 48-49

26 Kazimiero IV, kai jis buvo dar Lietuvos didysis kunigaikštis, privilegijoje, 1440 metais duotoje Romos katalikų ir stačiatikių tikėjimo Vilniaus miestiečiams, kuriems leidžiama laisvai prekiauti nemokant muito mokesčio visoje Lietuvos valstybėje, pasakyta, kad tai yra senos laisvės, senolio Algirdo ir jo įpėdinių suteiktos Vilniui, atnaujinimas. Concedimus ac darnus hanc libertatem, quod per totum nostrum Magnum Ducatum Lithuaniae et Russiae nullum theloneum a quibuscumque mercantiis darė et solvere tenebuntur; sed juxta consuetudinem antiquam a Nostris Praedecessoribus et signanter Serenissimis Principibus Avo videlicet Olgerdo, olim Magno Duce Lithuaniae et Domino Vladislao Rege Poloniae, tunc autem 32 ## Puslapis 49 I KNYGA padaugėjo gyventojų dėl čionai atvykstančių rusinu, kuriuos ypač užtarė Marija, Algirdo žmona, pasinešusi lietuviams pagonims skiepyti krikščionišką graikų apeigų tikėjimą.

PDF 48-49

26 Kazimiero IV, kai jis buvo dar Lietuvos didysis kunigaikštis, privilegijoje, 1440 metais duotoje Romos katalikų ir stačiatikių tikėjimo Vilniaus miestiečiams, kuriems leidžiama laisvai prekiauti nemokant muito mokesčio visoje Lietuvos valstybėje, pasakyta, kad tai yra senos laisvės, senolio Algirdo ir jo įpėdinių suteiktos Vilniui, atnaujinimas. Concedimus ac darnus hanc libertatem, quod per totum nostrum Magnum Ducatum Lithuaniae et Russiae nullum theloneum a quibuscumque mercantiis darė et solvere tenebuntur; sed juxta consuetudinem antiquam a Nostris Praedecessoribus et signanter Serenissimis Principibus Avo videlicet Olgerdo, olim Magno Duce Lithuaniae et Domino Vladislao Rege Poloniae, tunc autem 32 ## Puslapis 49 I KNYGA padaugėjo gyventojų dėl čionai atvykstančių rusinu, kuriuos ypač užtarė Marija, Algirdo žmona, pasinešusi lietuviams pagonims skiepyti krikščionišką graikų apeigų tikėjimą.

PDF 42

Vis dėlto Jaunutis išsigelbėjo pabėgdamas kartu su jam palankiu broliu Narimantu, Pinsko kunigaikščiu; pirmasis - Smolenske, antrasis pas totorių chaną ieškojo prieglobsčio16 * . Tie politiniai pokyčiai Vilniuje, išties pirmi, įkūrus jame sostinę, Lietuvos ir Rusios valdymą, kaip ir patį miestą, perleido į Algirdo rankas. Pastarasis, Gedimino vertas įpėdinis, narsa ir proto guvumu nenusileidęs tėvo šlovei ir kivirčų krašto viduje sukrėstai Lietuvos valstybei grąžinęs vienybę ir galią, tapo anuomet galingiausiu valdovu Šiaurės Europoje.

PDF 27

Nors nebus nė vieno kunigaikščio, kuris nevestų derybų dėl krikšto, kryžiaus karų epochos Europa, nebeleisdama valstybėms savarankiškai krikštytis, pati tarsi atstums Lietuvą nuo krikščionybės. Lietuva liks savarankiška civilizacinė monada, todėl tiek Gediminas, tiek Algirdas, nelaukdami pripažinimo ir karūnos iš svetur, nemandagiai (Vakarų žvilgsniu) vadinsis karaliais. Tik Vytautas taps mandagesnis ir sieks įgyti karūną ir pripažinimą iš Vakarų.

PDF 216

Kęstutis siūlė valdžią Algirdui, kaip vyresniajam, Algirdas — Kęstučiui, kuris vienas pats pašalinęs Jaunutį. Galop abu sutarė, kad Algirdas gausiąs didžiojo kunigaikščio titulą, o visa kita jie dalysią lygiomis, tiktai priešai būsią abiem bendri. Jaunučiui, paleistam į laisvę, atidavė Zaslavlio kunigaikštystę, kuri vėliau, kadangi Jaunutis neturėjo sūnaus, kaip motinos paveldima žemė atiteko Glebavičiams.

PDF 487

Algirdas, Lietuvos didysis kunigaikštis, peržengęs Kijevo bei Volynės kunigaikštysčių sienas, pirmas sumušęs svetimšalius ir juos išstūmęs iš šių žemių, po to padalijęs brolio Karijoto sūnums kraštą; šie čia pastatę Smotričiaus, Bakotos, Kameneco ir kitas pilis ir jas sutvirtinę, nesigailėdami didelių išlaidų. Mirus Konstantinui Karijotaičiui, Podolės kunigaikščiui, į jo vietą Algirdas paskyręs Teodorą, jo brolį. Kadangi šis išdrįsęs nepaklusti Lietuvos kunigaikščiui, pastarasis jį sumušęs, o Podolę pavertęs savo valda, paskirdamas vietininku Goštautą.

PDF 220

Tie, kuriems pavyko P o d o lės pasprukti nuo mirties, įsikūrė Dobrudžos krašte prie Dunojaus (tose vietose, kur iš Rusios važiuojama į Trakiją): šių palikuonys net dabar tebekalba slavų kalba ir tebeprisimena savo protėvius, lietuvių iš Podolės išvarytus. Apvalęs Podolę nuo totorių, Algirdas atidavė šį kraštą savo giminaičiams, brolio Karijoto sūnums — Aleksandrui, Konstantinui, Teodorui ir Jurgiui, iš kurių buvo susilaukęs pagalbos per šį karą. Paliko čia jiems ir dalį karių kraštui ginti nuo priešų.

PDF 48-49

26 Kazimiero IV, kai jis buvo dar Lietuvos didysis kunigaikštis, privilegijoje, 1440 metais duotoje Romos katalikų ir stačiatikių tikėjimo Vilniaus miestiečiams, kuriems leidžiama laisvai prekiauti nemokant muito mokesčio visoje Lietuvos valstybėje, pasakyta, kad tai yra senos laisvės, senolio Algirdo ir jo įpėdinių suteiktos Vilniui, atnaujinimas. Concedimus ac darnus hanc libertatem, quod per totum nostrum Magnum Ducatum Lithuaniae et Russiae nullum theloneum a quibuscumque mercantiis darė et solvere tenebuntur; sed juxta consuetudinem antiquam a Nostris Praedecessoribus et signanter Serenissimis Principibus Avo videlicet Olgerdo, olim Magno Duce Lithuaniae et Domino Vladislao Rege Poloniae, tunc autem 32 ## Puslapis 49 I KNYGA padaugėjo gyventojų dėl čionai atvykstančių rusinu, kuriuos ypač užtarė Marija, Algirdo žmona, pasinešusi lietuviams pagonims skiepyti krikščionišką graikų apeigų tikėjimą.

PDF 108

as paskutinį Tverės bandymą atsiimti iš Maskvos prarastą pirmenybę, Algirdas net triskart – 1368, 1370 ir 1372 m. – surengė žygį į Maskvą, tačiau Kremliaus užimti nepajėgė. Taip liko neįgyvendintos jau anksčiau Algirdo išsakytos pretenzijos, kad „savaime visa Rusia turi priklausyti lietuviams“, ir Vilnius nevirto „antruoju Kijevu“. Tačiau neatsitiktinai būtent šių žygių į Maskvą metu 1371 m. laiške Konstantinopolio patriarchui Algirdas pasivadina „lietuvių imperatoriumi“ („vasilea Letvon“), taip iškeldamas save virš Maskvos, Tverės bei kitų kunigaikščių ir prisilygindamas Bizantijos imperatoriui. Tai

PDF 28

nors Vokiečių ordino agresija XIV a. viduryje pasiekė aukščiausią kulminaciją, tuo metu Algirdas suformulavo savo imperines pretenzijas pareikšdamas, kad „savaime visa Rusia turėtų priklausyti lietuviams“. V

PDF 92

t Gediminui ar jo sūnui Algirdui, buvo sukurta visa mūro pilių sistema aplink valstybės branduolį – sostinę: Medininkai, Krėva, Lyda, Trakai, atokiau esančios Gardino ir Kauno pilys. Lietu

PDF 71

Tuomet didysis kunigaikštis Algirdas Podolės Kamenecą davė valdyti savo vardu Goštautui Goštautaičiui

PDF 172

Paskui atvyko kunigaikštis Algirdas prie Vilniaus pas mūsų tėvą, ir mūsų tėvas, atsižvelgdamas į amžių, kadangi jis (Algirdas) buvo jo vyriausias brolis, atidavė jam valdyti Vilnių, o kitas žemes ir pilis pasidalijo jie viską pusiau

PDF 172

Jogailos tėvui Algirdui — valdžią Vitebske, o mano tėvui kunigaikščiui Kęstučiui—Trakuose. Ir kadangi mūsų tėvai, kunigaikštis Algirdas ir kunigaikštis Kęstutis, nuo jaunystės sutarė

PDF 69-70

Didysis kunigaikštis Algirdas, sutelkęs savo lietuvių pajėgas, išžygiavo į žygį ir ties Mėlynaisiais Vandenimis sumušė totorius 1 — tris brolius: Chadži-bėjų, Kutiubugą 2 ir Dimitrą

PDF 510

Neseckiui šis herbas, pavadintas Krunevičiaus vardu, yra žinomas. Rankoje turiu nuorašą Švitrigailos privilegijos, datuotos Lucke 1451 metų vasario 18 dieną, kuria jis pakartoja 1439 metų kovo 3 dienos Vytauto privilegiją, taip pat atnaujina Algirdo privilegiją (nuorašas), kuria patvirtinama riteriška kilmė ir herbas raudoname lauke: ryšulys strėlių, tris kartus kryžmai perjuostų auksine juosta, o iš abiejų pusių du pusmėnuliai, žiūrintys vienas j kitą, ant šalmo— riterio kepurė, o abipus du erelio sparnai. Herbas buvo duotas Ostapui Kropotkovui kartu su Podbužo dvaru Voluinėje už nuopelnus kare su totoriais.

PDF 214

Išjos sūnūs: Algirdas (Olgerd, tai reiškia: Olgos meilė4 5), gimęs 1296 metais

PDF 273

Maldyklą panaikino apie 1331 metus, įsakius Julijonai, Vitebsko kunigaikščio dukteriai, šlovingo ir švento atminimo valdovei, Lietuvos ir Rusios didžiojo kunigaikščio Algirdo žmonai. Ši pamaldi krikščionė kunigaikštienė, savo amžiaus rusų tautos krikščionių, arba cerkvės, atrama, minėtosios Ragučio maldyklos vietoje įkūrė cerkvę su šventiku.