Lietuvos istorijos žinių lobynas
asmuo
8 teiginiai11 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Narbutas Alepą vaizduoja kaip paskutinį Prūsijos Krivių Krivaitį, kurio atsivertimą į krikščionybę sieja su prūsų stabmeldystės lūžiu ir religinės sostinės perkėlimu į Lietuvą. Kadangi pasakojimas yra religinis ir vertinamasis, teiginiai pateikiami kaip Narbuto ar jo minimų kronikų vaizdinys.
Patikrinti teiginiai
Narbutas Alepą vadina paskutiniu Prūsijos Krivių Krivaičiu.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Paskutinis Prūsijos\nKrivių Krivaitis, kaip minėjome, vardu Alepas, tikriausiai tu\nrėjo būti išguitas iš savo pirmtakų sostinės, buvusios Romovė-\nje, ir gyveno įvairiose vietovėse, nuolat slapstydamasis nuo kry\nžiuočių, nes šie, be abejo, smarkiai stengėsi jį sučiupti.
Narbutas pasakoja, kad 1265 m. Alepas ragino žymiausius žmones išsižadėti stabmeldystės, priimti krikštą ir užsitikrinti politinę ramybę.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Pagaliau 1265 metais, perpratęs aplinkybes ir, kaip matyti, susipa\nžinęs su krikščionių mokslu iš savo tautiečių, kurie jame buvo\npažengę, jie susikvietė žymiausius ir atkakliausiai ėmė įtikinė\nti juos, kad išsižadėtų stabmeldystės, priimtų išganingąjį krikštą\nir garantuotų sau politinę ramybę.
Narbutas spėja, kad Alepas buvo išguitas iš Romovės, gyveno įvairiose vietovėse ir slapstėsi nuo kryžiuočių.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Paskutinis Prūsijos\nKrivių Krivaitis, kaip minėjome, vardu Alepas, tikriausiai tu\nrėjo būti išguitas iš savo pirmtakų sostinės, buvusios Romovė-\nje, ir gyveno įvairiose vietovėse, nuolat slapstydamasis nuo kry\nžiuočių, nes šie, be abejo, smarkiai stengėsi jį sučiupti.
Narbutas vaizduoja Alepą kaip pasprukusį nuo žynių ir liaudies, kuriuos vadina užsispyrusiais savasties gynėjais, ir pabėgusį pas kryžiuočius.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tasai senelis ir toliau nematė\nbūdo, kaip prisidėti prie savo tautiečių gerovės; ėmė galvoti\napie save ir pagaliau, pasprukęs nuo savųjų užsispyrusių ir už\nkietėjusių savo savasties gynėjų - žynių ir liaudies, pabėgo pas\nkryžiuočius.
Narbutas Alepo atsivertimą į krikščionybę vaizduoja kaip stiprų smūgį prūsų stabmeldystei ir sieja su religinės sostinės perkėlimu į Lietuvą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Pirmą kartą griuvus prūsų stabmeldystei, kuriai stiprų smū\ngį kirto pats vyriausiasis žynys Alepas, pats atvirsdamas į krikš\nčionybę, religinė sostinė buvo perkelta į Lietuvą, kur susiklos\ntė nauja vyriausiųjų žynių tvarka, trukusi 122 metus, kol 1387\nmetais visuotinai buvo priimtas krikščionių tikėjimas.
Narbutas Alepo atsivertimą į krikščionybę vaizduoja kaip smūgį prūsų stabmeldystei, po kurio religinė sostinė buvo perkelta į Lietuvą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Pirmą kartą griuvus prūsų stabmeldystei, kuriai stiprų smū\ngį kirto pats vyriausiasis žynys Alepas, pats atvirsdamas į krikš\nčionybę, religinė sostinė buvo perkelta į Lietuvą, kur susiklos\ntė nauja vyriausiųjų žynių tvarka, trukusi 122 metus, kol 1387\nmetais visuotinai buvo priimtas krikščionių tikėjimas.
Vaidmenys: person
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
Šiam objektui dar nėra viešai publikuotinų struktūruotų ryšių.
Provenansas
| Vidinis šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.) | — | 8 | 9 |