Lietuvos istorijos žinių lobynas
Asmuo
7 teiginiai12 įrašų1 ryšys
Narbutas Alepą vaizduoja kaip paskutinį Prūsijos Krivių Krivaitį, kurio atsivertimą į krikščionybę sieja su prūsų stabmeldystės lūžiu ir religinės sostinės perkėlimu į Lietuvą. Kadangi pasakojimas yra religinis ir vertinamasis, teiginiai pateikiami kaip Narbuto ar jo minimų kronikų vaizdinys.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Patikrinti teiginiai
Narbutas Alepą vadina paskutiniu Prūsijos Krivių Krivaičiu.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Paskutinis Prūsijos Krivių Krivaitis, kaip minėjome, vardu Alepas, tikriausiai turėjo būti išguitas iš savo pirmtakų sostinės, buvusios Romovėje, ir gyveno įvairiose vietovėse, nuolat slapstydamasis nuo kryžiuočių, nes šie, be abejo, smarkiai stengėsi jį sučiupti.
Narbutas pasakoja, kad 1265 m. Alepas ragino žymiausius žmones išsižadėti stabmeldystės, priimti krikštą ir užsitikrinti politinę ramybę.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Pagaliau 1265 metais, perpratęs aplinkybes ir, kaip matyti, susipažinęs su krikščionių mokslu iš savo tautiečių, kurie jame buvo pažengę, jie susikvietė žymiausius ir atkakliausiai ėmė įtikinėti juos, kad išsižadėtų stabmeldystės, priimtų išganingąjį krikštą ir garantuotų sau politinę ramybę.
Narbutas spėja, kad Alepas buvo išguitas iš Romovės, gyveno įvairiose vietovėse ir slapstėsi nuo kryžiuočių.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Paskutinis Prūsijos Krivių Krivaitis, kaip minėjome, vardu Alepas, tikriausiai turėjo būti išguitas iš savo pirmtakų sostinės, buvusios Romovėje, ir gyveno įvairiose vietovėse, nuolat slapstydamasis nuo kryžiuočių, nes šie, be abejo, smarkiai stengėsi jį sučiupti.
Narbutas vaizduoja Alepą kaip pasprukusį nuo žynių ir liaudies, kuriuos vadina užsispyrusiais savasties gynėjais, ir pabėgusį pas kryžiuočius.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tasai senelis ir toliau nematė būdo, kaip prisidėti prie savo tautiečių gerovės; ėmė galvoti apie save ir pagaliau, pasprukęs nuo savųjų užsispyrusių ir užkietėjusių savo savasties gynėjų - žynių ir liaudies, pabėgo pas kryžiuočius.
Narbutas Alepo atsivertimą į krikščionybę vaizduoja kaip stiprų smūgį prūsų stabmeldystei ir sieja su religinės sostinės perkėlimu į Lietuvą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Pirmą kartą griuvus prūsų stabmeldystei, kuriai stiprų smūgį kirto pats vyriausiasis žynys Alepas, pats atvirsdamas į krikščionybę, religinė sostinė buvo perkelta į Lietuvą, kur susiklostė nauja vyriausiųjų žynių tvarka, trukusi 122 metus, kol 1387 metais visuotinai buvo priimtas krikščionių tikėjimas.
Narbutas Alepo atsivertimą į krikščionybę vaizduoja kaip smūgį prūsų stabmeldystei, po kurio religinė sostinė buvo perkelta į Lietuvą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Pirmą kartą griuvus prūsų stabmeldystei, kuriai stiprų smūgį kirto pats vyriausiasis žynys Alepas, pats atvirsdamas į krikščionybę, religinė sostinė buvo perkelta į Lietuvą, kur susiklostė nauja vyriausiųjų žynių tvarka, trukusi 122 metus, kol 1387 metais visuotinai buvo priimtas krikščionių tikėjimas.
Narbutas, remdamasis Prūsijos kronikomis, nurodo, kad iki vyriausiojo žynio Alepo buvo 481 žynys, o 1265–1414 m. jų dar buvo 23.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Matyt, autorius turėjo rankoje istorijos šaltinį, iš kurio pasisėmė žinią, kad paskutinis Krivių Krivaitis Gintautas buvo 74-asis vyriausiųjų žynių eilėje. Žynių, anot Prūsijos kronikų, iki galutinio stabmeldystės žlugimo, arba iki vyriausiojo žynio Alepo, buvo 481 12; taigi nuo krikšto priėmimo datos, arba nuo 1265 iki 1414 metų, per 149 metus, jų buvo dar 23. Tą patvirtina mūsų anksčiau pasakyti dalykai apie šio padavimo autentiškumą (straipsnis „Žyniai“).
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.) | — | 7 | 10 |