Lietuvos istorijos žinių lobynas
asmuo
8 teiginiai11 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 8 teiginiai ir visi 11 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–13 iš 13 rodomų įrašų
Narbutas Alepą vadina paskutiniu Prūsijos Krivių Krivaičiu.
PDF 287
Paskutinis Prūsijos\nKrivių Krivaitis, kaip minėjome, vardu Alepas, tikriausiai tu\nrėjo būti išguitas iš savo pirmtakų sostinės, buvusios Romovė-\nje, ir gyveno įvairiose vietovėse, nuolat slapstydamasis nuo kry\nžiuočių, nes šie, be abejo, smarkiai stengėsi jį sučiupti.
Narbutas pasakoja, kad 1265 m. Alepas ragino žymiausius žmones išsižadėti stabmeldystės, priimti krikštą ir užsitikrinti politinę ramybę.
PDF 286
Pagaliau 1265 metais, perpratęs aplinkybes ir, kaip matyti, susipa\nžinęs su krikščionių mokslu iš savo tautiečių, kurie jame buvo\npažengę, jie susikvietė žymiausius ir atkakliausiai ėmė įtikinė\nti juos, kad išsižadėtų stabmeldystės, priimtų išganingąjį krikštą\nir garantuotų sau politinę ramybę.
Narbutas spėja, kad Alepas buvo išguitas iš Romovės, gyveno įvairiose vietovėse ir slapstėsi nuo kryžiuočių.
PDF 287
Paskutinis Prūsijos\nKrivių Krivaitis, kaip minėjome, vardu Alepas, tikriausiai tu\nrėjo būti išguitas iš savo pirmtakų sostinės, buvusios Romovė-\nje, ir gyveno įvairiose vietovėse, nuolat slapstydamasis nuo kry\nžiuočių, nes šie, be abejo, smarkiai stengėsi jį sučiupti.
Narbutas vaizduoja Alepą kaip pasprukusį nuo žynių ir liaudies, kuriuos vadina užsispyrusiais savasties gynėjais, ir pabėgusį pas kryžiuočius.
PDF 286
Tasai senelis ir toliau nematė\nbūdo, kaip prisidėti prie savo tautiečių gerovės; ėmė galvoti\napie save ir pagaliau, pasprukęs nuo savųjų užsispyrusių ir už\nkietėjusių savo savasties gynėjų - žynių ir liaudies, pabėgo pas\nkryžiuočius.
Narbutas Alepo atsivertimą į krikščionybę vaizduoja kaip stiprų smūgį prūsų stabmeldystei ir sieja su religinės sostinės perkėlimu į Lietuvą.
PDF 287
Pirmą kartą griuvus prūsų stabmeldystei, kuriai stiprų smū\ngį kirto pats vyriausiasis žynys Alepas, pats atvirsdamas į krikš\nčionybę, religinė sostinė buvo perkelta į Lietuvą, kur susiklos\ntė nauja vyriausiųjų žynių tvarka, trukusi 122 metus, kol 1387\nmetais visuotinai buvo priimtas krikščionių tikėjimas.
Narbutas Alepo atsivertimą į krikščionybę vaizduoja kaip smūgį prūsų stabmeldystei, po kurio religinė sostinė buvo perkelta į Lietuvą.
PDF 287
Pirmą kartą griuvus prūsų stabmeldystei, kuriai stiprų smū\ngį kirto pats vyriausiasis žynys Alepas, pats atvirsdamas į krikš\nčionybę, religinė sostinė buvo perkelta į Lietuvą, kur susiklos\ntė nauja vyriausiųjų žynių tvarka, trukusi 122 metus, kol 1387\nmetais visuotinai buvo priimtas krikščionių tikėjimas.
Narbutas, remdamasis Prūsijos kronikomis, nurodo, kad iki vyriausiojo žynio Alepo buvo 481 žynys, o 1265–1414 m. jų dar buvo 23.
PDF 431
Ma tyt, autorius turėjo rankoje istorijos šaltinį, iš kurio pasisėmė žinią, kad paskutinis Krivių Krivaitis Gintautas buvo 74-asis vyriausiųjų žynių eilėje. Žynių, anot Prūsijos kronikų, iki ga lutinio stabmeldystės žlugimo, arba iki vyriausiojo žynio Ale- po, buvo 481 12; taigi nuo krikšto priėmimo datos, arba nuo 1265 iki 1414 metų, per 149 metus, jų buvo dar 23. Tą patvirtina mūsų anksčiau pasakyti dalykai apie šio padavimo autentiš kumą (straipsnis „Žyniai“).
Alepas taikindavo dalinius kunigaikščius, kurių nemaža buvo Lietuvoje, ir už tai reikalavo mokėti jam atlygį.
PDF 288
Atlikdamas apei\ngas, ant galvos užsidėdavo cukraus galvos pavidalo mitrą, iš\npuoštą kaspinais, grandinėlėmis, karoliukais, brangakmeniais. \nPer dešinįjį petį persijuosdavo įuosta arba diržu, išrašytu mi\ntologiniais žodžiais ir Perkūno ženklais. Vyriausiasis žynys bu\nčiavo išlaikomas visuomenės lėšomis taip, kad jam atitekdavo \ntrečdalis grobio, atkovoto iš priešo. Jis taikindavo dalinius ku\nnigaikščius, kurių nemaža buvo Lietuvoje, ir už tai reikalavo \nmokėti jam atlygį.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tada būtų pridėtos žyniavimo pradžios, mirties datos bei kitos smulkmenos, su galvojamos lengviau nei tikriniai vardai. Todėl vyriausiųjų žy nių sąrašo autentiškumas nekelia įtarimo. Paskutinis Prūsijos Krivių Krivaitis, kaip minėjome, vardu Alepas, tikriausiai tu rėjo būti išguitas iš savo pirmtakų sostinės, buvusios Romovė- je, ir gyveno įvairiose vietovėse, nuolat slapstydamasis nuo kry žiuočių, nes šie, be abejo, smarkiai stengėsi jį sučiupti.
Susietas teiginys: t-003
Susieti teiginiai: t-003
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Todėl vyriausiųjų žy nių sąrašo autentiškumas nekelia įtarimo. Paskutinis Prūsijos Krivių Krivaitis, kaip minėjome, vardu Alepas, tikriausiai tu rėjo būti išguitas iš savo pirmtakų sostinės, buvusios Romovė- je, ir gyveno įvairiose vietovėse, nuolat slapstydamasis nuo kry žiuočių, nes šie, be abejo, smarkiai stengėsi jį sučiupti. Paga liau 1265 metais, perpratęs aplinkybes ir, kaip matyti, susipa žinęs su krikščionių mokslu iš savo tautiečių, kurie jame buvo pažengę, jie susikvietė žymiausius ir atkakliausiai ėmė įtikinė ti juos, kad išsižadėtų stabmeldystės, priimtų išganingąjį krikštą ir garantuotų sau politinę ramybę.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Atlikdamas apei gas, ant galvos užsidėdavo cukraus galvos pavidalo mitrą, iš puoštą kaspinais, grandinėlėmis, karoliukais, brangakmeniais. Per dešinįjį petį persijuosdavo įuosta arba diržu, išrašytu mi tologiniais žodžiais ir Perkūno ženklais. Vyriausiasis žynys bu čiavo išlaikomas visuomenės lėšomis taip, kad jam atitekdavo trečdalis grobio, atkovoto iš priešo. Jis taikindavo dalinius ku nigaikščius, kurių nemaža buvo Lietuvoje, ir už tai reikalavo mokėti jam atlygį.
Susietas teiginys: t-008
Susieti teiginiai: t-008