Narbutas rašo, kad Adomas Bremenietis mini šventąjį ąžuolą prie Upsalos, o Albertas Krantcas nurodo, jog jo rūšies nebuvo galima nustatyti. Narbutas, remdamasis Adomu Bremeniečiu, teigia, kad švedų protėviai laikėsi tikėjimo ąžuolo šventumu. Narbutas nurodo, kad Adomas Bremenietis paliko žinių apie prie šventyklų buvusius apeiginius šaltinius ir šulinius.
Tą ypatybę kronikininkai priskiria velnio galy bei, manydami, kad velniai buvo garbinami toje šventykloje šalies dievų pavidalu. Adomas Bremenietis užsimena apie tokį pat šventąjį ąžuo lą, augusį Švedijoje, netoli Upsalos, tačiau Albertas Krantcas* 11, nė kiek neneigdamas, kad tas medis visą laiką žaliavęs, pridu ria, jog jo rūšies niekas negalėjęs nustatyti. Taigi tai turėjo bū ti ne ąžuolai, bet kitokios rūšies medžiai, kurie išnyko seniai, dar iki XIII amžiaus, o jų liekana buvo tie milžiniški šventieji medžiai.
Apskritai reikia ma nyti, kad visur, kur buvo šventyklos, augo šventieji ąžuolai, kadangi šio medžio šventumas lietuvių mitologijoje susiliejo su dievų buveinės vaizdiniu. Tikėjimą šito medžio šventumu skandinavai iš dalies pe rėmė iš lietuvių, kadangi ne visi ir ne visur turėjo šventyklas po ąžuolais; kaip praneša Adomas Bremenietis, to ypač laikė si švedų protėviai . Lietuvių liaudies pasakos mini, kad žmonės valgydavę gi les, iškeptas pelenuose arba virtas su pelenais.
Prie visų šventyklų būdavo šaltiniai arba tam tikri šventieji\nšuliniai, iš kurių semdavo vandenį, reikalingą apeigoms. Jame\napiplaudavo atnašaujamus gyvulius. Tas vanduo buvo laiko\nmas švarinančiu, nuvalančiu nuodėmes. Pakankamai žinių apie\ntai paliko Adomas Bremenietis, o Dusburgietis24 priduria, kad\nkrikščionims jokiu atveju nebuvo leidžiama prieiti prie tokių\nšaltinių.
Tautos šventovė buvo Upsaloje; ten, kaip Romovės šventykloje, sto vėjo trijų vyriausiųjų dievų stabai (Adamus Bremenensis. De situ Daniae. - Cap. 233); ten, kaip ir Romovėje, gyveno tar nauti dievams pašaukti žyniai ir, be abejo, taip pat vyriausiasis žynys. Adomas Bremenietis (skyrius 235) sako: de sacerdoti bus, qui ad Ubsolam Daemonibus astare solebant (apie žynius, kurie Upsaloje buvo papratę tarnauti piktosioms dvasioms).
Čia panagrinėsime dar trečią priekaištą, kuris galėjo būti iškeltas prieš krivio buvimą Prūsijoje praeityje, tai yra kad vi siškas visų kitų istorijos šaltinių tylėjimas Dusburgiečio pra nešimą apie tą krivį daro labai abejotiną. Tai tiesa, kad joks užsienio kronikininkas, joks istorijos šaltinis - nei Vulfstanas, nei Ditmaras Merzeburgiškis, nei Adomas Bremenietis, nei Helmoldas, nei lenkų kronikininkai, nei jokie dokumentai nė vienu žodžiu neužsimena apie krivį. Tačiau norint suvokti prie kaišto esmę, reikia visą dalyką panagrinėti šiek tiek iš arčiau.
Dešinėje tos upės pusėje gotų jau nebuvo, todėl prūsai įėjo į estų genčių skaičių. Ado mas Bremenietis* žinojo tą pačią Estiją. Aprašinėdamas prie Baltijos jūros esančius kraštus, kuriuos dėl senama diškų kaprizų vadina salomis, jis rašo: „Taip pat mums pasakojo, kad toje jūroje esama daug kitų salų, kurių viena didžiulė vadinasi Estlandija1.