Adomas Bremenietis – užsienio kronikininkas, kurio vardas Teodoro Narbuto pasakojime siejamas su žiniomis apie šiaurės kraštų religines praktikas. Narbutas pabrėžia, kad Adomas Bremenietis, kaip ir kiti užsienio kronikininkai, nemini Prūsijos krivio, todėl jo liudijimas šiame klausime reiškia svarbią tylą, o ne tiesioginį patvirtinimą. Kitur Adomas Bremenietis minimas dėl pasakojimo apie šventąjį medį Švedijoje, netoli Upsalos; vėlesnis Albertas Krantcas teigė, kad medžio rūšies nebuvo įmanoma nustatyti, nors jis esą išliko žaliuojantis. Adomui Bremeniečiui taip pat priskiriamos žinios apie prie šventyklų buvusius apeiginius šaltinius ir šventuosius šulinius, kurių vanduo buvo naudojamas gyvuliams apiplauti ir laikytas apvalančiu. Vis dėlto pateikti duomenys neleidžia patikimai nustatyti jo gyvenimo laikotarpio, kilmės ar konkrečių veikalo aplinkybių.
Tą ypatybę kronikininkai priskiria velnio galybei, manydami, kad velniai buvo garbinami toje šventykloje šalies dievų pavidalu. Adomas Bremenietis užsimena apie tokį pat šventąjį ąžuolą, augusį Švedijoje, netoli Upsalos, tačiau Albertas Krantcas* 11, nė kiek neneigdamas, kad tas medis visą laiką žaliavęs, priduria, jog jo rūšies niekas negalėjęs nustatyti. Taigi tai turėjo būti ne ąžuolai, bet kitokios rūšies medžiai, kurie išnyko seniai, dar iki XIII amžiaus, o jų liekana buvo tie milžiniški šventieji medžiai.
Apskritai reikia manyti, kad visur, kur buvo šventyklos, augo šventieji ąžuolai, kadangi šio medžio šventumas lietuvių mitologijoje susiliejo su dievų buveinės vaizdiniu. Tikėjimą šito medžio šventumu skandinavai iš dalies perėmė iš lietuvių, kadangi ne visi ir ne visur turėjo šventyklas po ąžuolais; kaip praneša Adomas Bremenietis, to ypač laikėsi švedų protėviai . Lietuvių liaudies pasakos mini, kad žmonės valgydavę giles, iškeptas pelenuose arba virtas su pelenais.
Prie visų šventyklų būdavo šaltiniai arba tam tikri šventieji šuliniai, iš kurių semdavo vandenį, reikalingą apeigoms. Jame apiplaudavo atnašaujamus gyvulius. Tas vanduo buvo laikomas švarinančiu, nuvalančiu nuodėmes. Pakankamai žinių apie tai paliko Adomas Bremenietis, o Dusburgietis24 priduria, kad krikščionims jokiu atveju nebuvo leidžiama prieiti prie tokių šaltinių.
Tautos šventovė buvo Upsaloje; ten, kaip Romovės šventykloje, stovėjo trijų vyriausiųjų dievų stabai (Adamus Bremenensis. De situ Daniae. - Cap. 233); ten, kaip ir Romovėje, gyveno tarnauti dievams pašaukti žyniai ir, be abejo, taip pat vyriausiasis žynys. Adomas Bremenietis (skyrius 235) sako: de sacerdotibus, qui ad Ubsolam Daemonibus astare solebant (apie žynius, kurie Upsaloje buvo papratę tarnauti piktosioms dvasioms).
Čia panagrinėsime dar trečią priekaištą, kuris galėjo būti iškeltas prieš krivio buvimą Prūsijoje praeityje, tai yra kad visiškas visų kitų istorijos šaltinių tylėjimas Dusburgiečio pranešimą apie tą krivį daro labai abejotiną. Tai tiesa, kad joks užsienio kronikininkas, joks istorijos šaltinis - nei Vulfstanas, nei Ditmaras Merzeburgiškis, nei Adomas Bremenietis, nei Helmoldas, nei lenkų kronikininkai, nei jokie dokumentai nė vienu žodžiu neužsimena apie krivį. Tačiau norint suvokti priekaišto esmę, reikia visą dalyką panagrinėti šiek tiek iš arčiau.
Dešinėje tos upės pusėje gotų jau nebuvo, todėl prūsai įėjo į estų genčių skaičių. Adomas Bremenietis* žinojo tą pačią Estiją. Aprašinėdamas prie Baltijos jūros esančius kraštus, kuriuos dėl senamadiškų kaprizų vadina salomis, jis rašo: „Taip pat mums pasakojo, kad toje jūroje esama daug kitų salų, kurių viena didžiulė vadinasi Estlandija1.
Radevikas Freizengiškis*, aprašinėjęs XIII amžiaus Lenkijos sienas, mini Rusios problemą. Jis priskyrė Lenkijai visą Prūsiją net iki Baltijos jūros; kaimynystėje jis randa rusus, kuriuos netinkamai vadina rutėnais, t. y. rusinais4. Tie ir vėlesni kronikininkai žinojo šią lietuvių žemę, turėjusią Rusios vardą, kuris susimaišė su Nemuno aukštupio slaviškumu.