Miestas vieno laiškų autoriaus akimis · XVIII amžius
Vilnius nubunda ne vienu metu. Vieni dar leidžiasi nuo Panerių, kiti jau derasi dėl vietos Vyriausiajame Lietuvos tribunole, treti tikrina rūmų stogą, renkasi prie kortų stalo arba ruošiasi vardinių fejerverkams. Apie tokį miestą pasakoja ne miesto planas ir ne valdovo įsakas, o kanauninko Jono Dominyko Lopacinskio laiškai.
Laiškas vietoj laiko mašinos
Jonas Dominykas Lopacinskis kilo iš gana įtakingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų giminės. 1732 m. datuoto laiško bibliografiniame įraše jis jau įvardytas Vilniaus kanauninku; 1755 m. buvo LDK sekretorius, o nuo 1762 m. – Žemaičių vyskupas. Amžininkų vertinimu, jis sumaniai laviravo tarp konkuruojančių bajorijos grupuočių ir turėjo platų pažinčių ratą. Tai padeda suprasti, kodėl jo laiškuose taip dažnai pasirodo atvykėliai, derybos, rūmų darbai ir miesto naujienos.1
4 patikrinti teiginiaiKas žinoma apie Lopacinskį?
Jonas Dominykas Lopacinskis buvo kilęs iš gana įtakingos bajorų giminės.
Domininkas Burba · PDF p. 3 · citata c-183893 · teiginys t-200578 ir citatos kontekstas
1755 m. Lopacinskis buvo LDK sekretorius, o nuo 1762 m. – Žemaičių vyskupas.
Domininkas Burba · PDF p. 2 · citata c-183921 · t-200583 · t-200580
Amžininkai pastebėjo, kad Lopacinskis sumaniai laviravo tarp konkuruojančių bajorijos grupuočių ir turėjo platų pažinčių ratą.
Domininkas Burba · PDF p. 3 · citata c-183985 · teiginys t-200582 ir kontekstas
1732 m. riba. Datuoto laiško bibliografinis įrašas jau vadina Lopacinskį Vilniaus kanauninku, tačiau nenustato tikslios jo paskyrimo dienos. 1732 m. laiško įrašas.
Istorikui tokia korespondencija yra egodokumentas – šaltinis, kuriame praeitis pasirodo per konkretaus žmogaus žvilgsnį. Jis nėra neutralus. Autorius rašė apie tai, kas rūpėjo jam ir jo adresatams, daugiausia aukšto rango bajorams bei dvasininkams. Todėl iš laiškų geriau matyti atvykstantis elitas negu nuolatiniai miesto gyventojai, o politiniai ir teisiniai reikalai – geriau negu amatininko darbo diena. Domininkas Burba, tyręs šiuos laiškus, pabrėžia ir kitą ribą: rasta bei išanalizuota tik dalis Lopacinskio korespondencijos.1
Vis dėlto laiškai turi savybę, kurios stokoja oficialūs dokumentai: juose girdėti nuotaika. Vienur autorius skundžiasi galvos skausmu, kitur ironizuoja, trečiur išvardija stogo, židinio ar laiptų darbus. Miestas čia nėra vien pastatų rinkinys. Jis – žmonių judėjimas, laukimas, paslaugos ir gandai.
7.00 val. Miestas laukia atvykstančiųjų
Į Vilnių važiuojantis aukštas pareigūnas dar nepasiekė miesto centro, o sostinės socialinis sezonas jau prasidėjo jo prieigose. 1751 m. Lopacinskis, nors jam skaudėjo galvą, vyko į Panerius pasitikti Vyriausiojo Lietuvos tribunolo maršalo Juozapo Antano Solohubo ir artilerijos generolo Antano Solohubo. Ten Solohubai pakvietė jį „be ceremonijų“ prie „mažojo staliuko“.2
Šiame straipsnyje scena svarbi kaip miesto ribų išplėtimas: „Vilniaus publika“ judėjo ne tik tarp rūmų ir teismo salių, bet ir keliuose, priemiesčiuose bei laikino sustojimo vietose. Išsamiau apie priėmimo socialinę pareigą, „mažojo staliuko“ neapibrėžtumą ir Antakalnio pietus pasakojama straipsnyje „Puota, svečias ir statusas“.
Atvykėliui reikėjo ne tik pasitikimo, bet ir kur apsistoti. 1754 m. artilerijos generolas Antanas Davainis Solohubas apsistodavo pas Hanyzą prie Šv. Jono bažnyčios.3 Viena tokia detalė neleidžia atkurti miesto svečių namų sistemos, tačiau primena, kad Tribunolo sezonas rėmėsi ir konkrečiomis laikino gyvenimo vietomis miesto centre.
2 patikrinti teiginiaiSusitikimas prieigose ir nakvynė miesto centre
1751 m. Lopacinskis vyko į Panerius, kur Solohubai jį be ceremonijų pakvietė prie mažojo staliuko.
Domininkas Burba · PDF p. 6 · citata c-183947 · teiginys t-200556 ir kontekstas
1754 m. Antanas Davainis Solohubas apsistodavo pas Hanyzą prie Šv. Jono bažnyčios.
Domininkas Burba · PDF p. 11 · citata c-183846 · teiginys t-200472 ir kontekstas
Riba. Šaltiniai paliudija susitikimą ir apsistojimą, bet ne jų rezultatą ar nakvynės sąlygas. „Mažojo staliuko“ paskirtis šiame miesto pasakojime papildomai neinterpretuojama.
Kodėl tiek dėmesio atvykėliams? Sostinėje rinkosi Vilniaus, Smolensko ir Starodubo seimeliai, tačiau Lopacinskio laiškuose dar ryškesnis Vyriausiasis Lietuvos tribunolas. Į jo sesijas suplaukdavo bajorai iš skirtingų LDK vietų. Jie atsigabendavo bylas, prašymus ir politinių grupuočių interesus. Oficialus teismo posėdis buvo tik matomoji proceso dalis; už jo driekėsi vizitų, vaišių ir užtarimo tinklas.4
Vilniaus seimelis šiuose laiškuose pasirodo ne kaip abstrakti institucija, o kaip vieta konkretiems interesams derinti. 1752 m. Lopacinskis jį laikė proga pasiderėti dėl brolio reikalų; po metų jis sužinojo, kad seimelis bus nutrauktas. Bajorų politinis kalendorius todėl nebuvo vien sklandžiai pasikartojanti procedūra: jame buvo ir lūkesčių, ir neįvykusių susitikimų.4
2 patikrinti teiginiaiSeimelis kaip derybų ir neapibrėžtumo vieta
1752 m. Lopacinskis Vilniaus seimelį laikė proga pasiderėti dėl brolio interesų.
Domininkas Burba · PDF p. 5 · citata c-184021 · teiginys t-200656 ir kontekstas
1753 m. Lopacinskis sužinojo, kad Vilniaus seimelis bus nutrauktas.
Domininkas Burba · PDF p. 5 · citata c-183984 · teiginys t-200657 ir kontekstas
Riba. Šie epizodai rodo derėjimosi progą ir seimelio eigą, bet neatskleidžia konkretaus susitarimo rezultato.
1755 m. laiške pasirodo ir miestas, kurio reikalai neapsiribojo bajorų tarpusavio konkurencija: LDK pakancleris Mykolas Antanas Sapiega ketino pasilikti po Tribunolo dėl miesto bylos su žydais.4 Šaltinis nepasako nei bylos dalyko, nei šalių argumentų, nei sprendimo. Todėl šis sakinys nėra pagrindas apibendrinti žydų kasdienę patirtį Vilniuje, bet svarbus priminimas, kad kanauninko korespondencijoje kartais prasiveržia ir platesnio miesto teisiniai ryšiai.
Patikrintas teiginysMiesto byla po Tribunolo
1755 m. Lopacinskis rašė, kad LDK pakancleris Mykolas Antanas Sapiega pasiliks po Tribunolo dėl miesto bylos su žydais.
Domininkas Burba · PDF p. 6 · citata c-183908 · teiginys t-200681 ir kontekstas
Riba. Šaltinis nemini bylos dalyko, šalių argumentų, sprendimo ar jos poveikio miesto žydams.
1747 m. Lopacinskis rašė, kad „Vilniaus publika dar nepradėjo rinktis“, nors pirmieji artėjančio sujudimo ženklai jau buvo matomi. „Publika“ čia nereiškė visų miestiečių. Tai buvo laiško autoriaus socialinis pasaulis – įtakingi atvykėliai, pareigūnai, jų šeimos ir palydos. Kai jie susirinkdavo, miestas politine prasme įsižiebdavo; kai išvažiuodavo, prigesdavo.5
Patikrintas teiginysKą reiškė „Vilniaus publika“?
1747 m. Jonas Dominykas Lopacinskis rašė, kad Vilniaus publika dar nepradėjo rinktis, nors jos požymiai jau matėsi.
Domininkas Burba · PDF p. 10 · citata c-183966 · teiginys t-200626 ir citatos kontekstas
Interpretacija. „Publikos“ tapatinimas su Lopacinskio socialiniu elitu yra Burbos analizės pagrindu daroma išvada, ne pažodinis visų miesto gyventojų apibrėžimas.
11.00 val. Rūmai – ir namai, ir pareiškimas
Lopacinskio korespondencijoje Vilniaus architektūra pasirodo ne kaip užbaigtas atvirukas, o kaip nuolatinė statybvietė. 1751 m. jis ginčijosi su architektu dėl giminės rezidencijos kainos, svarstė, kur įkomponuoti herbinius reljefus, ir rūpinosi variniu stogu, turėjusiu saugoti nuo lietaus. Tai buitiniai sprendimai, bet kartu – viešas giminės statuso ženklas.6
3 patikrinti teiginiaiRezidencija kaip nuolat derinamas projektas
1751 m. Lopacinskis su architektu nuolat diskutavo dėl giminės rezidencijos statybos kaštų.
Domininkas Burba · PDF p. 8 · citata c-184003 · teiginys t-200706 ir kontekstas
Statybos metu buvo aptariama herbinių bareljefų vieta, o stogą nurodyta dengti variu, kad jam nepakenktų gausūs lietūs.
Domininkas Burba · PDF p. 8 · citata c-183936 · t-200669 · t-200670
Interpretacija. Bareljefų siejimas su vieša giminės reprezentacija yra straipsnio išvada; patys teiginiai tiesiogiai patvirtina statybos sprendimus.
Dar iškalbingesnis 1749 m. Sapiegų rūmų Antakalnyje remonto aprašymas. Lubų skyles taisė italų dailininkas, buvo baigiamas stogas ir parko laiptai, o žvėrynas išplėstas, kad jame galėtų šokinėti stirnos. Kituose laiškuose atsiranda židiniai, mūrininkai, stogdengiai ir vis naujas pinigų poreikis. Prabanga nėra sustingusi: ją reikia nuolat remontuoti, apmokėti ir apsaugoti nuo oro.6
Stichija galėjo viską pakeisti per vieną naktį. 1754 m. gausus sniegas įlaužė Sluškų rūmų stogą ir kėlė grėsmę kitiems pastatams. 1760 m. ugnis sunaikino naujus Andriaus Oginskio rūmus: liko sienos ir židiniai. Šie trumpi pranešimai primena, kad barokinę reprezentaciją laikė mediena, mūras, metalas ir pažeidžiamos konstrukcijos.6
3 patikrinti teiginiaiRūmai, remontas ir stichijos
1754 m. laiške aprašyta, kad dėl ekstremaliai gausaus sniego Vilniuje įgriuvo Sluškų rūmų stogas.
Domininkas Burba · PDF p. 8 · citata c-183998 · teiginys t-200602 ir citatos kontekstas
1749 m. laiške Aleksandrui Mykolui Sapiegai aprašytas Sapiegų rūmų remontas Antakalnyje.
Domininkas Burba · PDF p. 8 · citata c-183880 · teiginys t-200687 ir kontekstas
1760 m. gaisras Vilniuje sunaikino naujus Andriaus Oginskio rūmus.
Domininkas Burba · PDF p. 8 · citata c-183999 · teiginys t-200608 ir citatos kontekstas
14.00 val. Apranga nurodo, kas jūs esate
Laiškai neleidžia tiksliai aprengti kiekvieno šios „dienos“ veikėjo, tačiau kitų XVIII a. LDK šaltinių tyrimai paaiškina, kodėl susitikimas rūmuose buvo ir reginys. Aprangos istorikė Marija Matušakaitė aprašo to meto diduomenės garderobą kaip vietinių, Rytų ir Vakarų madų sankirtą. Tas pats didikas skirtingomis aplinkybėmis galėjo rinktis vietinį žiponą, ispanišką, vengrišką ar vakarietišką drabužį. Portretai veikė panašiai kaip mados pavyzdžiai, o kailis dėl klimato buvo ne vien prabangos, bet ir praktiškumo ženklas.7
Apranga kūrė pirmąjį įspūdį dar prieš pradedant kalbėti. Jos kaina, medžiaga ir sukirpimas galėjo rodyti socialinį statusą, vietinių papročių bei užsienio madų pasirinkimą. Todėl Vilniaus gatvėje, bažnyčioje ar Tribunolo prieangyje susitikdavo ne viena tvarkinga „XVIII a. mada“, o keli vienu metu galioję reprezentacijos kodai.7
17.00 val. Seimelių savaitė prasideda vestuvėmis
1755 m. seimelių savaitė prasidėjo Salomėjos Franckevičovos, Ašmenos žemės teisėjienės, vedybomis su Lydos pavieto stalininku Jonu Tadu Božimovskiu. Išlikęs sakinys neleidžia atkurti nei svečių sąrašo, nei vaišių, tačiau labai aiškiai sugretina du kalendorius: šeimos ceremoniją ir politinį bajorų susirinkimą.8
Vestuvės neįrodo, kad seimelio sprendimai buvo priimami prie stalo. Jos parodo kitą dalyką: į Vilnių suvažiavę bajorai politinius, giminystės ir ceremoninius įsipareigojimus derino tame pačiame laike. Miesto dienotvarkė nesiskirstė į šiandien aiškiai atskiriamas „darbo“ ir „asmeninio gyvenimo“ valandas.
Patikrintas teiginysVedybos seimelių savaitės pradžioje
1755 m. seimelių savaitė prasidėjo Salomėjos Franckevičovos vedybomis su Lydos pavieto stalininku Jonu Tadu Božimovskiu.
Domininkas Burba · PDF p. 10 · citata c-183871 · teiginys t-200517 ir kontekstas
Riba. Šaltinis susieja vestuves su seimelių savaitės pradžia, bet neaprašo ceremonijos, vaišių ar jų politinio rezultato.
Apie maisto, vyno, bendros taurės ir svečio priėmimo reikšmes plačiau pasakojama straipsnyje „Puota, svečias ir statusas“. Čia šios temos nekartojamos, nes Vilniaus pasakojimui svarbesnė pati skirtingų veiklų seka.
21.00 val. Kortos, karnavalas ir knygos tamsoje
Vakare skirtingos politinės aplinkos nebūtinai išsiskirdavo. 1754 m. Antano Davainio Solohubo ir Benedikto Tyzenhauzo aplinkos lankė viena kitą ir visą naktį lošė faraoną – prie Šv. Jono bažnyčios ir Paplaujoje. Pats epizodas patvirtina naktinį lošimą per abipusius vizitus; jo negalime paversti įrodymu, kad partija išsprendė politinį konfliktą.5
Žiemą šią energiją sustiprindavo karnavalas. 1757 m. tarp laukiamų jo dalyvių buvo Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė. Kitame laiške Lopacinskis prieš Užgavėnes ironiškai rašė, kad į Vilnių bėga visokie „nereikalingi skaramušai“ – juokdariai ar vaidintojai. Tai ne išsamus šventės aprašas, bet labai aiškus autoriaus požiūris: miestas traukė ne tik bylų dalyvius, bet ir pramogų ieškotojus.3
Karnavalas laiškuose pasirodo ir kaip santuokinių lūkesčių laikas: Lopacinskis Mykolui Ksaverui Sapiegai linkėjo per jį susirasti žmoną. Tai korespondento palinkėjimas, ne žinia apie įvykusias sužadėtuves, tačiau jis dar kartą sujungia miesto pramogas ir giminystės strategijas.
Net knyga šiame pasaulyje galėjo tapti socialinio žaidimo dalimi. 1754 m. Antanas Mykolas Pacas Tribunolo metu iš Varšuvos gavo daug knygų, tačiau, anot ironiško Lopacinskio, skaitė jas „kaip burtininkas tamsiuose požemiuose“, kad niekas nepamatytų. Negalime žinoti, kiek šiame sakinyje tikro slaptumo, o kiek pašaipos. Bet galime matyti, kad autoriaus akyse skaitymo demonstravimas arba slėpimas irgi kūrė reputaciją.3
6 patikrinti teiginiaiNaktinis Vilniaus gyvenimas
1754 m. Solohubo ir Tyzenhauzo aplinkos lankė viena kitą ir per naktį lošė faraoną.
Domininkas Burba · PDF p. 11 · citata c-183952 · teiginys t-200562 ir citatos kontekstas
1757 m. karnavale ketino dalyvauti Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė; 1751 m. Lopacinskis ironiškai minėjo į Vilnių plūstančius „nereikalingus skaramušus“.
Domininkas Burba · PDF p. 12 · citata c-183949 · t-200559 · t-200560
Lopacinskis Mykolui Ksaverui Sapiegai linkėjo per karnavalą susirasti žmoną.
Domininkas Burba · PDF p. 12 · citata c-183989 · teiginys t-200683 ir kontekstas
1754 m. Antanas Mykolas Pacas gavo daug knygų iš Varšuvos; Lopacinskis humoristiškai rašė apie jų slaptą skaitymą.
Domininkas Burba · PDF p. 12 · citata c-184004 · t-200671 · t-200672
Riba. Šaltinis patvirtina Radvilos ketinimą, ne jo atvykimą. Palinkėjimas susirasti žmoną neliudija įvykusios santuokos, o Pacų „požemiai“ gali būti korespondento pašaipa, ne pažodinis kambario aprašymas.
Po vidurnakčio. Miestas ne visada saugus
Ne visi susitikimai baigdavosi taure ar partija. 1758 m. rugsėjį neblaivūs bajorai Antanas Lapa ir Weysenhoffas susikovė kardais. Lopacinskio laiške beveik inventoriškai surašytos žaizdos: Lapa sužeistas į kaktą ir ranką, Weysenhoffas – į nosį, ranką ir kaktą, be to, neteko piršto. Tai nėra romantiška dvikova. Alkoholis ir nešiojami ginklai galėjo akimirksniu paversti susitikimą pavojingu.9
Miestas turėjo ir kitą, mažiau matomą kasdienybės sluoksnį: bajorų reikalai patekdavo į jo teismus. 1750 m. Vilniaus pilies teisme buvo keliama nesumokėtos skolos byla prieš Mykolą Kazimierą Sapiegą. Šis epizodas neleidžia teigti, kad teisingumas veikė vienodai visiems, tačiau parodo, kad sostinės politinis gyvenimas buvo susietas su konkrečiomis teisinėmis procedūromis.9
Patikrintas teiginysByla Vilniaus pilies teisme
1750 m. nesumokėtos skolos byla prieš Mykolą Kazimierą Sapiegą buvo keliama Vilniaus pilies teisme.
Domininkas Burba · PDF p. 6 · citata c-184006 · teiginys t-200621 ir kontekstas
2 patikrinti teiginiaiLapos ir Weysenhoffo susirėmimas
1759 m. laiške pasirodo ir gatvėmis vaikštantys girti pijorų mokyklos auklėtiniai. Tokių epizodų nereikėtų paversti teiginiu, kad visas Vilnius buvo smurtingas ar girtas. Laiško autorius juos užrašė būtent todėl, kad jie buvo verti naujienos. Tačiau jie atskleidžia ribą, kurios oficiali miesto reprezentacija nerodo: drausmė buvo derybų objektas, o viešoji tvarka – trapi.9
Vilnius laiškuose yra ne fonas, o laikina susitikimų mašina: ji prisipildo žmonių, bylų, paslaugų ir pramogų, o politiniam sezonui pasibaigus vėl aprimsta.
Ką ši „diena“ iš tiesų parodo
1760 m., Tribunalui baigiant darbą ir diduomenei išvažiuojant, Lopacinskis rašė: „Greitai mūsų publika visai užges.“ Vienas sakinys atveria svarbiausią šių laiškų Vilniaus bruožą. Sostinė buvo didžiulė laikino susitikimo erdvė. Bajorai čia atvykdavo su bylomis ir konfliktais, derėdavosi, prašydavo užtarimo, lankydavosi, puotaudavo, lošdavo, kartais griebdavosi ginklo – ir išvykdavo.10
Patikrintas teiginys„Greitai mūsų publika visai užges“
1760 m. pasibaigus Tribunalui Lopacinskis šia formule nusakė Vilniaus bajoriškos publikos išsiskirstymą.
Domininkas Burba · PDF p. 11 · citata c-183965 · teiginys t-200627 ir citatos kontekstas
Sintezė. „Laikinos susitikimų erdvės“ formulė apibendrina daug straipsnyje patikrintų epizodų; tai nėra pažodinė vieno laiško citata.
Tai nėra visas XVIII a. Vilnius. Beveik nematome kasdienio žydų bendruomenės gyvenimo, cechų, tarnų, vežikų, prekeivių ar moterų patirčių, jei jos nepateko į kanauninko interesų lauką. Net ir diduomenės pasaulį matome per vieno gerai informuoto, bet šališko žmogaus korespondenciją. Būtent todėl šis šaltinis vertingas: ne kaip visažinis miesto aprašas, o kaip itin detalus vieno socialinio tinklo pjūvis.10
Jeigu į Vilnių žvelgtume tik per rūmų fasadus, matytume užbaigtą baroko sostinę. Lopacinskio laiškai tą vaizdą išardo ir vėl surenka: stogas įlūžta nuo sniego, seimelių savaitė prasideda vestuvėmis, o auštant dar nebaigta kortų partija. XVIII a. miestas gyvas ne todėl, kad apie jį galime viską žinoti, bet todėl, kad išlikę žmonės rašė apie tai, kas tą akimirką jiems atrodė svarbiausia.
Šaltiniai ir pastabos
Iliustracijos. Straipsnyje naudojami viešajai sričiai priskirti kūriniai. Kiekviena nuoroda „Kūrinio kortelė“ veda į vidinį galerijos puslapį su autoryste, datavimu, institucija ir nuoroda į pirminį vaizdo šaltinį. Antraštėse aiškiai nurodyta, kurios iliustracijos yra vėlesnės meninės interpretacijos.
Footnotes
-
Domininkas Burba, „Bajorų gyvenimo peripetijos XVIII amžiaus vidurio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje pagal Vilniaus kanauninko Jono Dominyko Lopacinskio asmeninę korespondenciją“, Istorija, t. 97, nr. 1 (2015), p. 26–29, DOI: 10.15823/istorija.2015.05. ↩ ↩2
-
Burba, ten pat, p. 31. Apie „mažojo staliuko“ reikšmę autorius rašo su klaustuku; todėl jos nelaikome galutinai nustatyta. ↩
-
Marija Matušakaitė, „Iš LDK gyventojų aprangos istorijos: XVI–XVIII a.“, Menotyra, t. 18, nr. 1 (2011), p. 64–65, straipsnio PDF. ↩ ↩2
-
Burba, ten pat, p. 35. Šaltinis susieja vedybas su seimelių savaitės pradžia, bet nepateikia ceremonijos eigos. ↩