Lietuvos istorijos žinių lobynas

Lietuvosistorija

Skaitmeninė paroda

Sapiegos: Statutas, rūmai ir šeimos laiškai

Nuo Leono plunksnos iki Varšuvoje laukiamo antspaudo

Sapiegų vardas liko teisyno antraštėse, rūmų sienose ir privačiuose laiškuose. Aštuoni portretai bei dokumentai pasakoja apie valstybės tarnybą, ginčijamas valdas ir šeimos kasdienybę.

Pradėti parodą Giminės žmonės Paleisti peržiūrą
01

Vardas ir tarnyba

Herbas skelbė šeimos vardą. Leono portrete pareigas primena trys daiktai: plunksna, antspaudas ir buožė.

Sapiegų herbo raižinysAtidaryti vaizdo kortelę
01

Šeimos ženklas

Nežinomas dailininkasXVIII a.Wikimedia Commons

Viešoji sritis

Raižinio centre – strėlės pavidalo Lapino herbo ženklas su dviem skersiniais. Aplink jį sudėtas puošnesnis skydas, viršuje iškelta karūna, apačioje kabo ordinas. XVIII amžiaus atvaizdas priklauso laikui, kai šeimos kilmė buvo viešai rodoma knygose, portretuose ir rūmų puošyboje.

Tokio skydo negalima skaityti kaip paprasto šeimos medžio. Jo laukai ir puošmenos turi savą heraldinę reikšmę, o konkrečią giminystę reikia tikrinti dokumentais. Sapiegų vardu vadinama daug kartų ir kelios šakos. Jų žmonių puslapiai bei šaltinių teiginiai surinkti giminės registre.

Raižinys nėra genealogijos schema; pavieniai laukai čia nepriskiriami konkretiems protėviams.

Pasakojimo šaltiniai
Pirminis vaizdas
Leono Sapiegos pomirtinis portretasAtidaryti vaizdo kortelę
02

Plunksna, antspaudas ir buožė

Nežinomas dailininkas1709 m.Wikimedia Commons

Viešoji sritisWawel Royal Castle

Leonas Sapiega pavaizduotas prie stalo. Prieš jį guli plunksna, šalia – antspaudas, rankoje laikoma buožė. Dailininkas viename portrete sutelkė raštininko, kanclerio ir kariuomenės vado pareigas. Apačioje esantis įrašas įvardija vaizduojamą žmogų ir primena jo tarnybą.

Paveikslas nutapytas 1709 m., o Leonas mirė 1633-iaisiais. Tai šeimos atminties dalis. Jo vardą išsaugojo ir gerokai anksčiau atsiradusi knyga – Trečiasis Lietuvos Statutas, kurio leidybą jis finansavo. Išlikę kanceliarijos dokumentai leidžia jo veiklą sekti ir už portreto rėmų.

Pomirtinis portretas, sukurtas praėjus 76 metams po Leono mirties.

Pasakojimo šaltiniai
Pirminis vaizdas
Trečiojo Lietuvos Statuto titulinis lapasAtidaryti vaizdo kortelę
03

Knyga, kuri liko po kanclerio

Mamoničių spaustuvė1588 m. Statutas; atvaizdo kortelėje – po 1588 m.Wikimedia Commons

Viešoji sritisVilnius University Library Цітоў А. Геральдыка Беларусі. — Менск: МФЦП, 2010. — 144 с.: іл. ISBN 978-985-454-500-4 . — С. 106.

Titulinio lapo viršuje išraityta raudona antraštė, viduryje – Vytis. Trečiasis Lietuvos Statutas 1588 m. išėjo Vilniuje, Mamoničių spaustuvėje. Teisynas buvo išspausdintas rusėnų kalba kirilika. Leono Sapiegos finansinė parama padėjo jam pasiekti skaitytojus.

Šios knygos istorija nesibaigia vienu leidimu ar vienu žmogumi. Statutas rėmėsi ankstesne Lietuvos teise, buvo perleidžiamas ir naudojamas vėlesnių kartų. Todėl šalia Sapiegos vardo lieka spaustuvininkai, teisės rengėjai ir daugybė žmonių, kurie šiuo tekstu rėmėsi teismuose. Išlikęs titulinis lapas rodo, kaip teisynas prisistatė savo skaitytojui.

Rinkmenos aprašas sieja lapą su 1588 m. Statutu, bet datą pateikia „po 1588 m.“; konkretaus egzemplioriaus leidimas papildomai netikslinamas.

Pasakojimo šaltiniai
Pirminis vaizdas
02

Rūmai ir ginčijamos valdos

Antakalnyje kilo puošni rezidencija, o Švobiškyje teismo pareigūnas fiksavo dvaro perdavimą. Abu pėdsakai priklauso tai pačiai žemvaldžių istorijai.

Sapiegų rūmai AntakalnyjeAtidaryti vaizdo kortelę
04

Rūmai prieš didįjį perstatymą

Marcelijus Januševičius1830–1840 m.Wikimedia Commons

Viešoji sritis

Marcelijus Januševičius nupiešė Antakalnio rūmus su dviem kampiniais bokšteliais ir puošniu frontonu. Tuo metu pastate jau veikė karo ligoninė. Piešinys datuojamas 1830–1840 m., taigi jame dar matyti dalys, pakeistos per kitą dešimtmetį vykusią rekonstrukciją.

Rūmus XVII a. pabaigoje užsakė Kazimieras Jonas Sapiega. Jo konfliktai pasiekė ir rezidenciją: po pralaimėjimo prie Valkininkų 1700 m. rūmai buvo nusiaubti. Iki tol etmonas buvo susipykęs su Vilniaus vyskupu dėl kariuomenės laikymo bažnytinėse valdose. Žemiau pateikta nuoroda veda į šaltinyje aprašytą 1696 m. susitaikymą.

XIX a. pastato vaizdas, ne XVII a. statybos ar Valkininkų įvykių iliustracija.

1696 m. gale pasirašyta taika įpareigojo vyskupą atšaukti ekskomuniką, o hetmoną išvesti kariuomenę iš bažnytinių dvarų.t-01798
1696 m. taikos sąlygos
Pasirašytąja taika vyskupas turėjo atšaukti ekskomuniką, o hetmonas — išvesti iš bažnytinių dvarų kariuomenę.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)Skaityti citatą
Pasakojimo šaltiniai
Pirminis vaizdas
Pranešimas apie Švobiškio dvaro perdavimąAtidaryti vaizdo kortelę
05

Kaip dvaras perduodamas į kitas rankas

Teismo pareigūno dokumentas1695 m. liepos 25 d.Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Viešoji sritis

1695 m. liepos 25 d. dokumente užrašytas Švobiškio dvaro perėmimas. Katalogo apraše sakoma, kad Upytės pavieto teismo vaznys pranešė apie dvaro perdavimą iš Puzinų Kazimiero Sapiegos žinion. Tokie raštai fiksavo konkrečią vietą, žmones ir teisinį veiksmą.

Šeimos valdų istorija susideda ir iš tokių lapų. Rūmai ar miestelis žemėlapyje gali atrodyti kaip pastovus giminės turtas, bet nuosavybė būdavo ginčijama ir perleidžiama. Vien šio pranešimo nepakanka visai Švobiškio bylai atkurti. Jis liudija vieną datuotą jos epizodą, kurį galima toliau tikrinti pagal originalų dokumentą.

Turinys apibendrintas pagal katalogą; dokumento antraštėje pateiktas pareigybės įvardijimas čia netaisomas ir nekartojamas kaip patikrintas biografijos faktas.

Pasakojimo šaltiniai
Pirminis vaizdas
03

Kancleris ir jo amžininkų laiškai

Aleksandro Mykolo portretas rodo aukštas pareigas pasiekusį žmogų. Laiškai išsaugojo laiką, kai apie tas pareigas dar buvo spėliojama.

Aleksandro Mykolo Sapiegos portretasAtidaryti vaizdo kortelę
06

Kancleris, kuris išlaikė teatrus

Johann Baptist von Lampi the ElderApie 1790 m.Wikimedia Commons

Viešoji sritis

Apie 1790 m. Johannas Baptistas Lampis nutapė Aleksandrą Mykolą Sapiegą su kailiu apsiūtu drabužiu ir ordinu. Tuomet didikas jau buvo LDK kancleris. Anksčiau jis ėjo Polocko vaivados ir lauko etmono pareigas.

Ružanuose Aleksandras Mykolas steigė gelumbės audyklas ir fajanso dirbtuves, išlaikė teatrą; spektakliai buvo rengiami ir Derečine bei jo Varšuvos rūmuose. Jo biografijoje valstybės tarnyba, dvaro ūkis ir scena užėmė vietą greta viena kitos. Toliau eksponuojamas laiškas užfiksuoja ankstesnį momentą – kai Aleksandro vardas dar buvo minimas tarp kandidatų į kanclerio vietą.

Portretas nutapytas jau po 1775 m. laiškuose aptariamo paskyrimo.

Pasakojimo šaltiniai
Pirminis vaizdas
Laiškas apie laisvą kanclerio vietąAtidaryti vaizdo kortelę
07

Kam atiteks antspaudas?

Ševaljė, Janas, 1732-1780, aut.1775 m. rugpjūčio 16 d.Vilniaus universiteto biblioteka

Viešoji sritis

1775 m. rugpjūčio 16 d. Janas Ševaljė iš Varšuvos rašė apie mirusio kanclerio Mykolo Fryderiko Čartoryskio įpėdinį. Svarstytos dvi pavardės – Chreptavičius ir Aleksandras Mykolas Sapiega. Laiško pradžioje jaučiamas naujienų laukimas: paskyrimas dar nežinomas, bet apie jį kalbama.

Antspaudas čia reiškė valstybės pareigas. Ševaljė greta politinių spėlionių aptarė laidotuves ir laukiamą knygų bei astronominių instrumentų siuntą. Laiškas išsaugojo vienos dienos žinias, kai būsimas įvykis dar nebuvo tapęs trumpu sakiniu biografijoje. Kancleriu tais metais tapo Sapiega.

Laiške užrašytos to meto spėlionės; galutinis paskyrimas patikrinamas atskirai pagal biografiją.

Pasakojimo šaltiniai
Pirminis vaizdas
Laiškas apie gautas knygas ir instrumentusAtidaryti vaizdo kortelę
08

Siuntinys jau atėjo

Ševaljė, Janas, 1732-1780, aut.1775 m. rugpjūčio 21 d.Vilniaus universiteto biblioteka

Viešoji sritis

Po penkių dienų Ševaljė pranešė, kad knygos ir astronominiai prietaisai gauti. Laiške minimi jų gavėjai, į Vilnių siunčiami leidiniai, laukiami žmonės. Tarp šių reikalų vėl pasirodo Aleksandro Mykolo Sapiegos vardas ir politinės naujienos.

Knygų kelionės jungė miestus ir šeimas. Gerokai anksčiau kita Sapiegų kolekcija – Leono ir jo sūnų biblioteka – iš Ružanų pateko į Vilniaus universitetą. Šis XVIII a. laiškas jai nepriklauso ir nėra jos perdavimo dokumentas. Jis rodo vėlesnį susirašinėjimo pasaulį, kuriame knygos, moksliniai instrumentai ir žinios keliaudavo tais pačiais pažinčių ryšiais.

Šis laiškas nėra XVII a. Bibliotheca Sapiehana perdavimo dokumentas.

Pasakojimo šaltiniai
Pirminis vaizdas

Giminės žmonės

Čia surinkti 68 šaltiniais identifikuoti istoriniai asmenys: giminės nariai ir jų sutuoktiniai. Registras apima XV–XX a. biografijas, tačiau nėra visų palikuonių genealoginis medis. Kai tikslios datos nepatvirtintos, nurodytas tik amžius. Kiekvienas vardas veda į atskirą puslapį.