Kad mus pasiekė žinia apie nesutarimus, kilusius tarp tarėjų ir visos mūsų Vilniaus miesto tarybos - iš vienos pusės, ir garbin gųjų prelatų ir kanauninkų bei visos Vilniaus katedros baž nyčios kapitulos - iš kitos pusės, dėl jurisdikcijos, kurią, kaip savo. Tačiau, kad dėl Vilniaus miesto gyventojų, priklausančių visokiems ponams, įvairumo, ne kiltų per didelė suirutė ir netvarka pačiame mieste, norime, kad mūsų Vilniaus tarėjai po kiek laiko su visais ponais, tu rinčiais Vilniaus mieste ir už jo ribų.
Ir todėl patiems ar jų tarnams smurtu bet ką iš kapitulos valdinių namų imti nebuvo leista ir neleidžiama. Tačiau, kad dėl Vilniaus miesto gyventojų, priklausančių visokiems ponams, įvairumo, nekiltų per didelė suirutė ir netvarka pačiame mieste, norime, kad mūsų Vilniaus tarėjai po kiek laiko su visais ponais, turinčiais Vilniaus mieste ir už jo ribų valdinių, kartu susirinktų ir tiek dėl duonos dydžio bei svorio, tiek dėl kitų dalykų, nuo kurių priklauso gera tvarka, bendrai susitartų ir visi kartu, ir kiekvienas atskirai pasirūpintų, kad to, kas bendru sutarimu buvo nutarta, jų valdiniai laikytųsi. Taip antradieniais ir penktadieniais, be jokio kito rašto ir neprieštaraujant regulai, yra leidžiama kapitulos valdiniams, taip pat 383 ## Puslapis 400 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS feriis, absque praescripto, et regula liceat, permissumque sit subditis Capituli, etiam de Villis eorum, panes in Civitatem Vilnensem ducere, et vendere, alijs diebus pro Civibus duntaxat liberis manentibus, juribus et privilegijs Civitati Vilnen.
Šiuo raštu skelbiame visiems, kam dabar ar ateityje kokiu nors būdu derės tai žinoti. Kad mus pasiekė žinia apie nesutarimus, kilusius tarp tarėjų ir visos mūsų Vilniaus miesto tarybos - iš vienos pusės, ir garbingųjų prelatų ir kanauninkų bei visos Vilniaus katedros bažnyčios kapitulos - iš kitos pusės, dėl jurisdikcijos, kurią, kaip savo ir viso minėto miesto vardu tvirtino vaitas ir tarėjai, pati kapitula prieš Vilniaus miesto gyventojus nepagrįstai išplečia ir faktiškai juos [bausdama] negaliojančiomis bausmėmis užkerta kelią bažnyčiai bendrauti su žmonėmis. Kai anksčiau ne kieno nors kito, kaip tik didžiai gerbiamo pono Vilniaus vyskupo ar paties vikaro ir tuo metu einančio pareigas oficijolo paprastai būdavo iškviečiami, teisiami ir ekskomunikuojami, jie manė ateitį būsiant sunkią ir nepakeliamą, kadangi privalo paklusti gausybei teisėjų ir būti jų baudžiami pagal tos [kapitulos] tvarką, ypač esant grynai pasaulietiniams reikalams, iškilusiems ir vykstantiems tarp pasauliečių, kuriuos, kad būtų įvesta ir išsaugota gera tvarka šiame mieste, skirta [tvarkyti] ne privatiems žmonėms, o civilinei įstaigai.