Galingasis Radvila nenusileido. Bet Valavičius, karaliaus pagrasintas, kad iš jo būsiąs atimtas vicekanclerio urėdas, nusileido ir prispaudė antspaudą. Pirmuoju akademijos rektorium buvo paskirtas mozūras, ir tada jau žinomas, o vėliau dar labiau pragarsėjęs teologas, rašytojas ir pamokslininkas Petras Skarga.
Pirmas lenkų urėdas atsiradęs Lietuvoje vadinosi seniūnu (lenk. starosta). Tai buvo 1386 met. Jogailos Vilniun atsiųstas jau minėtas vad. „Vilniaus seniūnas“.
Naujai įvesti urėdai buvo pirmieji krašto žmonės. Tas pirmąsias lenkiškas institucijas sekė kitos, kol XVI amž. atėjo momentas, kada Lietuvos administracijos aparatas visiškai susilygino su lenkiškuoju.
Lygia dalia kryžėjai numanė orumą to krašto, kurie kaip įmaną steigė lietuviams kelią per upį Osą užtverti, kaipogi didy sis mistras liepė urėdui kryžėjų parulbežy Pamezonijos ir Kulmijos ant skardžio stiprią pilį įkurti ir įgulę gausią tenai įdėti.
Juo didesniai lietuviai laimėjo, juo didesniai vylės savo ketėjimą pasiekti, tai yra vokyčius būtinai vakarinėj Lietuvoj išnaikinti. Lygia dalia kryžėjai numanė orumą to krašto, kurie kaip įmaną steigė lietuviams kelią per upį Osą užtverti, kaipogi didysis mistras liepė urėdui kryžėjų parulbežy Pamezonijos ir Kulmijos ant skardžio stiprią pilį įkurti ir įgulę gausią tenai įdėti. Tuojau urėdas suvarė svieto daugybes pilės dirbti, kuriai vos pamatus buvo pradedą dėti, kaip staiga pulkas lietuvių antpuolė ir dirbėjus išblaškė.
Gediminas nuo savo pusės prižadėjo jų tikybą, arba vierą, kalbą, dobę ir apsiėjimus jų bočių probočių užlaikyti ir niekam pikto nedaryti; idant jis kuo didesniai ūkinykams Kijevo pasigerintų, padėjo tenai urėdu Mintautą, kunigaikštį Alšėnų, kursai neseniai.
Tą regėdami, kijevionys, išėję su savo vyresnybe dvasiška ir ūkiška pro didžiąją angą pilės, Gediminą, Lietuvos didįjį kunigaikštį, pergalėtoju pasveikino ir savo viešpačiu, arba monarchu, pakėlė, pasiėmę jo klausyti ir reikale jį šelpti. Gediminas nuo savo pusės prižadėjo jų tikybą, arba vierą, kalbą, dobę ir apsiėjimus jų bočių probočių užlaikyti ir niekam pikto nedaryti; idant jis kuo didesniai ūkinykams Kijevo pasigerintų, padėjo tenai urėdu Mintautą, kunigaikštį Alšėnų, kursai neseniai buvo persikrikštijęs. Gudriam ir išmintingam Gediminui rodės, jog gudai, būdami krikščionimis, netikėlio urėdo neapvežės, o turėdami krikščionį, tarsis patys save berėdą.
Atėjus svodbai, kas gal tą iškilmę aprašyti, su kuria Aldona, didžioji kunigaikštaitė Lietuvos, apklėsta diduomene vyrų ir žmonų lenkių ir lietuvių, keliavo iš Vilniaus į Krokuvą pas savo jaunikį. Visų pirma kaipo vėdliai jojo lenkai, jomylistos, pilių vyrai, urėdai, arba vojevodos, nuo aukso ir sidabro žibantys. Paskui Aldona apmartuota tarp kilties žmonų ir mergaičių lenkių ir lietuvių keliavo.