Stryjkovskis rašė pirmais poliublininiais dešimtmečiais.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 53
pir\nmojo Lietuvos istoriko veikalą, faktus vis reikia patikrinti.\nPlačiai panaudotos « Lietuvos istorijos » autorius, rašęs lenkiš\nkai pirmais poliublininiais dešimtmečiais, buvo tačiau gyvai per\nsiėmęs stipria valstybingumo sąmone Lietuvos didikų, kurie neno\nrėjo sutikti su tuo, kas buvo įvykę Liubline. Mozūras Stryjkovskis\nryškino Lietuvos valstybinį patriotizmą^19 , gynė atskirą jos valsty\nbinę sąmonę, žinoma, apjungiančią ir lietuviškai nekalbančiuosius\nDidžiosios Lietuvos Kunigaikštystės gyventojus.
Poliublininiame laikotarpyje iki T. Narbuto laikų atskiros Lietuvos istorijos tradicija nebebuvo tęsiama.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 55
Palyginti, objektyviai išdės\ntė jis ir 2-jį tomą. Baigdamas jį Žygimanto Augusto mirtimi\n(1572), iki pat T. Narbuto laikų Kojalavičius paliko tradiciją po\nliublininiame laikotarpyje nebetęsti atskiros Lietuvos istorijos.
Pirmieji poliublininiai dešimtmečiai siejami su laikotarpiu po Liublino įvykių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 53
pir\nmojo Lietuvos istoriko veikalą, faktus vis reikia patikrinti.\nPlačiai panaudotos « Lietuvos istorijos » autorius, rašęs lenkiš\nkai pirmais poliublininiais dešimtmečiais, buvo tačiau gyvai per\nsiėmęs stipria valstybingumo sąmone Lietuvos didikų, kurie neno\nrėjo sutikti su tuo, kas buvo įvykę Liubline. Mozūras Stryjkovskis\nryškino Lietuvos valstybinį patriotizmą^19 , gynė atskirą jos valsty\nbinę sąmonę, žinoma, apjungiančią ir lietuviškai nekalbančiuosius\nDidžiosios Lietuvos Kunigaikštystės gyventojus.
Pirmaisiais poliublininiais dešimtmečiais rašęs Stryjkovskis perėmė Lietuvos didikų valstybingumo sąmonę.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 53
pir\nmojo Lietuvos istoriko veikalą, faktus vis reikia patikrinti.\nPlačiai panaudotos « Lietuvos istorijos » autorius, rašęs lenkiš\nkai pirmais poliublininiais dešimtmečiais, buvo tačiau gyvai per\nsiėmęs stipria valstybingumo sąmone Lietuvos didikų, kurie neno\nrėjo sutikti su tuo, kas buvo įvykę Liubline. Mozūras Stryjkovskis\nryškino Lietuvos valstybinį patriotizmą^19 , gynė atskirą jos valsty\nbinę sąmonę, žinoma, apjungiančią ir lietuviškai nekalbančiuosius\nDidžiosios Lietuvos Kunigaikštystės gyventojus.
Kojalavičius įtvirtino tradiciją poliublininiu laikotarpiu nebetęsti atskiros Lietuvos istorijos.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 55
Palyginti, objektyviai išdės\ntė jis ir 2-jį tomą. Baigdamas jį Žygimanto Augusto mirtimi\n(1572), iki pat T. Narbuto laikų Kojalavičius paliko tradiciją po\nliublininiame laikotarpyje nebetęsti atskiros Lietuvos istorijos.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 71
Suprantama, dėmesingai buvo keliamos ir tyrinėjamos lietuvių-lenkų diferencijos, kurių netrūko ir po Liublino unijos. Po šitų bendrų pastabų reikia kuo trum piausiai paminėti anų istorikų įnašą Lietuvos istoriografijoje. Po studijų Lietuvos universitete, 1932 m. parašęs Berlyne diser taciją apie Lietuvos bajorų atsiradimą ir jų luomo susiformavimą iki 1385 (AvA), K. Avižonis atsidėjo poliublininiams laikams ir davė kruopščiai parašytą ir išsamų veikalą « Bajorai valstybi niame Lietuvos gyvenime Vazų laikais » (1940)^87 ir keletą kritiškų studijų istorijos žurnaluose.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 74
Iš Ketverių metų seimo arba Didžiojo reformų seimo laikotar pio, 1933 m. vasarą prisirinkęs Vilniuje ir archyvinės medžiagos, Šapoka paskelbė keturias studijas (Senovė, 1936; LP, t. 1). Šalia poliublininių laikų studijų, jis davė nesenstančių tyrinė jimų iš lietuvių ir čekų santykių XIII-XV arnž. (atspaudai iš Praeities t. 1-3).
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 71
Ant tautinio pa grindo atsistačiusioje Lietuvoje dar buvo gyvos XIX amžiaus an tros pusės tradicijos ieškoti lietuvių tautos didybės XIII-XV amž. istorijoje. Istorikams tad, vystant savą istoriografiją, pirmiausia rūpėjo « surasti lietuvius Lietuvos istorijoje »^86. Ypač jų reikėjo ieškoti bendroje respublikoje poliublininiais amžiais.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 74
Tai parodė jis savo paskaitose (nuo 1941 m. docentas) ir, palyginti, gausiuose raštuose iš Lietuvos istorijos. Atidavęs savo duoklę dviem straipsniais «jaunųjų istorikų bū relio » rinkinyje apie Vytautą D., labiausiai Šapoka tyrinėjo valsty binius Lietuvos ir Lenkijos santykius, pirmiausiai ta tema paskelb damas studiją apie Jogailos aktus (JoŠ). Perėjęs pagrindinai į poliublininius laikus ir juose «ieškodamas lietuvių », jis davė eilę straipsnių periodikoje (NaR nuo 1931 ; Židinyje nuo 1933).