Pilėnai – pilių gynėjai, kronikoje vaizduojami kaip ginkluoti žmonės, ginantys savo pilis ir jų apylinkes. 1314 m. Medininkų valsčiuje esančios Sizditės pilėnai ilgai ir narsiai priešinosi maršalo Henriko kariuomenės puolimui, nors mūšyje žuvo Masiaus brolis ir dar 18 lietuvių. 1313 m. Junigedos pilėnai puolė prie kranto vėjo nublošką Ragainės komtūro Vernerio karo laivą, tačiau po atkaklios kovos buvo daug nukautų ir sužeistų. Pieštvės pilies pilėnai taip pat mėgino sulaikyti į sienas kopiančius gerai apsiginklavusius puolėjus, naudodami ietis, kalavijus ir kitus ginklus. Kronikoje minimas ir Aukaimio pilėnas Draika, kuris 1301 m. slapta pasiuntė sūnų prašyti Ragainės komtūro pagalbos, parodydamas, kad pilėnai galėjo būti ne tik kariai, bet ir sprendimus priimantys pilies bendruomenės nariai.
Žodis „pilėnai“ vartojamas pilies gynėjams įvardyti: Pieštvės pilėnai nepajėgė sulaikyti į sienas kopiančių maldininkų.
Žodis „pilėnai“ vartojamas pilies gyventojams ar gynėjams, kurie, pasiėmę ginklus, užpuolė prie kranto vėjo nublokštą karo laivą, įvardyti.
Žodis „pilėnai“ vartojamas pilies gynėjams, kurie narsiai priešinosi puolimui, įvardyti.
Žodis „pilėnas“ vartojamas konkrečiam pilies žmogui įvardyti: Draika apibūdinamas kaip Aukaimio pilėnas.
Žodis „pilėnai“ vartojamas kartu su „miestiečiai“ pilies ir miesto gynėjams įvardyti.
Petras Dusburgietis, „Prūsijos žemės kronika“ (1985 m.); pasakojama apie Pieštvės pilies puolimą.
Petras Dusburgietis, „Prūsijos žemės kronika“ (1985 m.); 1313 m. Junigedos pilėnai užpuolė Ragainės komtūro laivą.
Petras Dusburgietis, „Prūsijos žemės kronika“ (1985 m.); 1314 m. Sizditės pilėnai priešinosi maršalo Henriko puolimui.
Petras Dusburgietis, „Prūsijos žemės kronika“ (1985 m.); 1301 m. Draika slapta pasiuntė sūnų prašyti pagalbos.
Petras Dusburgietis, „Prūsijos žemės kronika“ (1985 m.); miestiečiai ir pilėnai gynė Brunsbergą, užversdami įsibrovimo vietas vežimais ir mediniais daiktais.
Su jais ir su visa Kulmo žemės bei gretimų žemių brolių kariuomene brolis Fridrichas iš Vildenbergo, pavadavęs didįjį magistrą, bei 150 brolių žiemą įsiveržė į Vaikių valsčių; apiplėšę bei sudeginę ir pilį, ir kitus pastatus, tiek daug išžudė žmonių, kad ten nebeliko gyvo nė vieno kelnėto sutvėrimo. Kitą dieną jie įsiveržė į Raseinių valsčių, o trečią dieną — į Ariogalos valsčių ir abu valsčius nusiaubė ugnimi. Trečios dienos vakare jie apsupo ir smarkiai užpuolė Pieštvės pilį: maldininkai buvo taip gerai apsišarvavę, kad jų, kopiančių į sienas, pilėnai nestengė sulaikyti nei ietimis, nei kalavijais, nei kokiais kitais ginklais. Galop, nusitvėrę dviese, trise ar daugiau po mietą, rėmė juos kopiantiems į krūtinę ar nugarą, stūmė žemyn ir vertė juos nuo sienų.
Apie Starkenbergo pilies pastatymą ir daugybės krikščionių žūtį Tuo metu brolis Anonas, Teutonų ordino didysis magistras429, įsakė Prūsijos magistrui bei broliams pastatyti Osos pakrantėje, Kulmo ir Pamedės vyskupysčių pasienyje, pilį, pažadėdamas gausiai aprūpinti pilėnus viskuo, kas reikalinga. Pilies statyti magistras sušaukė daugybę žmonių; kai kiekvienas iš jų dirbo savo darbą, netikėtai užėjo prūsų kariuomenė ir visą šią žmonių minią išžudė. Po kurio laiko magistras ir vėl sušaukė žmones ir tada per dievo malonę užbaigė statydinti šią pilį, kurią pavadino Štarkenbergo vardu, kuris lotyniškai reiškia tvirtą kalną, o jai ginti paskyrė daug brolių bei ginklanešių.
Apie vieną brolių karo laivą Po to brolis Verneris, Ragainės komtūras, 1313 metais pasistatydino karo laivą su sienomis [cum meniis] ir daug kitų laivų; kai jis nuplaukė su jais pulti Junigedos pilies, laivą pagriebė smarkus vėjas ir nubloškė prie kranto. Šitai išvydę, pilėnai, pasičiupę ginklus, užpuolė laivą, o broliai ir ginklanešiai, jame buvę, pradėjo narsiai gintis. Šiame mūšyje daugybė lietuvių buvo nukauta ir sunkiai sužeista. Šitaip broliai ir išsigelbėjo.
Apie antrąjį Aukaimio sugriovimą ir jo apylinkių nusiaubimą 1305 metais Tais pačiais metais per gavėnią tas pats brolis Eberhardas, Karaliaučiaus komtūras, patraukė su dar didesne kariuomene nei anksčiau link Aukaimio pilies, o vienas tenykštis pilėnas, vardu Svirtilas, tikėjimo ir tikinčiųjų draugas, išdavė pilį broliams, kurie, ten įsiveržę, išžudė visus vyrus, o moteris bei vaikus išsivarė į nelaisvę ir dar kartą iki pamatų sugriovė pilį. Tuo tarpu Svirtilas bei visa jo šeimyna nusekė paskui brolius ir priėmė krikšto malonę. Kita kariuomenės dalis užgriuvo šios pilies apylinkes, kur, išžudę ar paėmę į nelaisvę daug žmonių, pagrobė visa, ką berado grobtina, o kitką sudegino.
Apie pirmąjį Aukaimio pilies sugriovimą 1302 metais Šio magistro laikais, 1301 viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu Draika, Aukaimio pilėnas, didžiai susikrimto, kad šitaip ilgai leidosi klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir panoro, išsižadėjęs stabų garbinimo, atsidėti tikro bei gyvo dievo tarnybai, todėl slaptai pasiuntė savo sūnų Piną pas brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai prašydamas padėti jam išsivaduoti nuo stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių rankų. Tas komtūras, magistro patartas, patraukė su kariuomene prieš Aukaimio pilį, ir štai kokie nuostabūs visi darbai dievo, kurio apvaizda taip sutvarkė šį itin svarbų reikalą, kad, broliams susirengus užpulti šią pilį, tą naktį pilyje sargybą ėjo minėtasis Draika.
1322 viešpaties metais atvyko į Prūsijos žemę garbingi vyrai bei valdovai Bernardas, Vroclavo kunigaikštis, iš Lenkijos, grafas iš Geroldizekės, Reino grafų iš Julicho ir iš Vildenbergo pirmagimiai sūnūs, valdovas iš Lichtenbergo ir Plichto su savo broliu iš Čekijos ir su daugybe karių bei ginklanešių. Su jais ir su visa Kulmo žemės bei gretimų žemių brolių kariuomene brolis Fridrichas iš Vildenbergo, pavadavęs didįjį magistrą, bei 150 brolių žiemą įsiveržė į Vaikių valsčių; apiplėšę bei sudeginę ir pilį, ir kitus pastatus, tiek daug išžudė žmonių, kad ten nebeliko gyvo nė vieno kelnėto sutvėrimo. Kitą dieną jie įsiveržė į Raseinių valsčių, o trečią dieną — į Ariogalos valsčių ir abu valsčius nusiaubė ugnimi. Trečios dienos vakare jie apsupo ir smarkiai užpuolė Pieštvės pilį: maldininkai buvo taip gerai apsišarvavę, kad jų, kopiančių į sienas, pilėnai nestengė sulaikyti nei ietimis, nei kalavijais, nei kokiais kitais ginklais. Galop, nusitvėrę dviese, trise ar daugiau po mietą, rėmė juos kopiantiems į krūtinę ar nugarą, stūmė žemyn ir vertė juos nuo sienų. Kai sutemo, broliai liovėsi puolę. Kitą dieną, kai jie ketino vėl stoti į kovą, pilėnai, davę įkaitų, pasižadėjo paklusti broliams. Verčiami lietuvių karaliaus, vis dėlto vėliau jie nesilaikė duoto žodžio.
Dar apie tą patį Tais pačiais 1314 metais, apie grabnyčias (vasario 2), tas pats brolis Henrikas, maršalas, dar kartą nužygiavo su visa savo kariuomene į Medininkų valsčių ir ten užpuolė pilį, vardu Sizditė570, kurios pilėnai narsiai priešinosi; šioje kovoje, ilgokai užtrukusioje, lietuviai neteko Masiaus brolio bei 18 kitų [vyrų], kurie krito nukauti, o broliai — trijų brolių, būtent: brolio Henriko Rutėno, brolio Ulricho iš Tetingeno ir brolio Rebodo iš Izenburgo, bei keturių prityrusių karių, būtent: Spagerotės, Kviramo iš Valdavos, Mykolo ir Mindotės. Ne kažką laimėję, puldami pilį, jie vėliau patraukė į jos apylinkes ir dar kartą jas nusiaubė, degindami ir piešdami. 322 (315).