pilėnas pilėnai

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Su jais ir su visa Kulmo žemės bei gretimų žemių brolių kariuomene brolis Fridrichas iš Vildenbergo, pavadavęs didįjį magistrą, bei 150 brolių žiemą įsiveržė į Vaikių valsčių; apiplėšę bei sudeginę ir pilį, ir kitus pastatus, tiek daug išžudė žmonių, kad ten nebeliko gyvo nė vieno kelnėto sutvėrimo. Kitą dieną jie įsiveržė į Raseinių valsčių, o trečią dieną — į Ariogalos valsčių ir abu valsčius nusiaubė ugnimi. Trečios dienos vakare jie apsupo ir smarkiai užpuolė Pieštvės pilį: maldininkai buvo taip gerai apsišarvavę, kad jų, kopiančių į sienas, pilėnai nestengė sulaikyti nei ietimis, nei kalavijais, nei kokiais kitais ginklais. Galop, nusitvėrę dviese, trise ar daugiau po mietą, rėmė juos kopiantiems į krūtinę ar nugarą, stūmė žemyn ir vertė juos nuo sienų.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Starkenbergo pilies pastatymą ir daugybės krikščionių žūtį\n\n Tuo metu brolis Anonas, Teutonų ordino didysis magistras429, įsakė Prūsijos magistrui\nbei broliams pastatyti Osos pakrantėje, Kulmo ir Pamedės vyskupysčių pasienyje, pilį,\npažadėdamas gausiai aprūpinti pilėnus viskuo, kas reikalinga. Pilies statyti magistras\nsušaukė daugybę žmonių; kai kiekvienas iš jų dirbo savo darbą, netikėtai užėjo prūsų\nkariuomenė ir visą šią žmonių minią išžudė. Po kurio laiko magistras ir vėl sušaukė\nžmones ir tada per dievo malonę užbaigė statydinti šią pilį, kurią pavadino Štarkenbergo\nvardu, kuris lotyniškai reiškia tvirtą kalną, o jai ginti paskyrė daug brolių bei ginklanešių.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie vieną brolių karo laivą Po to brolis Verneris, Ragainės komtūras, 1313 metais pasistatydino karo laivą su sienomis [cum meniis] ir daug kitų laivų; kai jis nuplaukė su jais pulti Junigedos pilies, laivą pagriebė smarkus vėjas ir nubloškė prie kranto. Šitai išvydę, pilėnai, pasičiupę ginklus, užpuolė laivą, o broliai ir ginklanešiai, jame buvę, pradėjo narsiai gintis. Šiame mūšyje daugybė lietuvių buvo nukauta ir sunkiai sužeista. Šitaip broliai ir išsigelbėjo.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie antrąjį Aukaimio sugriovimą ir jo apylinkių nusiaubimą 1305 metais\n\n Tais pačiais metais per gavėnią tas pats brolis Eberhardas, Karaliaučiaus komtūras,\npatraukė su dar didesne kariuomene nei anksčiau link Aukaimio pilies, o vienas tenykštis\npilėnas, vardu Svirtilas, tikėjimo ir tikinčiųjų draugas, išdavė pilį broliams, kurie, ten\nįsiveržę, išžudė visus vyrus, o moteris bei vaikus išsivarė į nelaisvę ir dar kartą iki\npamatų sugriovė pilį. Tuo tarpu Svirtilas bei visa jo šeimyna nusekė paskui brolius ir\npriėmė krikšto malonę. Kita kariuomenės dalis užgriuvo šios pilies apylinkes, kur, išžudę\nar paėmę į nelaisvę daug žmonių, pagrobė visa, ką berado grobtina, o kitką sudegino.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie pirmąjį Aukaimio pilies sugriovimą 1302 metais\n\n Šio magistro laikais, 1301 viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu Draika, Aukaimio\npilėnas, didžiai susikrimto, kad šitaip ilgai leidosi klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir\npanoro, išsižadėjęs stabų garbinimo, atsidėti tikro bei gyvo dievo tarnybai, todėl slaptai\npasiuntė savo sūnų Piną pas brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai\nprašydamas padėti jam išsivaduoti nuo stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių\nrankų. Tas komtūras, magistro patartas, patraukė su kariuomene prieš Aukaimio pilį, ir\nštai kokie nuostabūs visi darbai dievo, kurio apvaizda taip sutvarkė šį itin svarbų reikalą,\nkad, broliams susirengus užpulti šią pilį, tą naktį pilyje sargybą ėjo minėtasis Draika.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

1322 viešpaties metais atvyko į Prūsijos žemę garbingi vyrai bei valdovai Bernardas, Vroclavo kunigaikštis, iš Lenkijos, grafas iš Geroldizekės, Reino grafų iš Julicho ir iš Vildenbergo pirmagimiai sūnūs, valdovas iš Lichtenbergo ir Plichto su savo broliu iš Čekijos ir su daugybe karių bei ginklanešių. Su jais ir su visa Kulmo žemės bei gretimų žemių brolių kariuomene brolis Fridrichas iš Vildenbergo, pavadavęs didįjį magistrą, bei 150 brolių žiemą įsiveržė į Vaikių valsčių; apiplėšę bei sudeginę ir pilį, ir kitus pastatus, tiek daug išžudė žmonių, kad ten nebeliko gyvo nė vieno kelnėto sutvėrimo. Kitą dieną jie įsiveržė į Raseinių valsčių, o trečią dieną — į Ariogalos valsčių ir abu valsčius nusiaubė ugnimi. Trečios dienos vakare jie apsupo ir smarkiai užpuolė Pieštvės pilį: maldininkai buvo taip gerai apsišarvavę, kad jų, kopiančių į sienas, pilėnai nestengė sulaikyti nei ietimis, nei kalavijais, nei kokiais kitais ginklais. Galop, nusitvėrę dviese, trise ar daugiau po mietą, rėmė juos kopiantiems į krūtinę ar nugarą, stūmė žemyn ir vertė juos nuo sienų. Kai sutemo, broliai liovėsi puolę. Kitą dieną, kai jie ketino vėl stoti į kovą, pilėnai, davę įkaitų, pasižadėjo paklusti broliams. Verčiami lietuvių karaliaus, vis dėlto vėliau jie nesilaikė duoto žodžio.