Meinhardas, nujautęs ateinančius lietuvius ir žemaičius, nedrįsdamas akivaizdoj jų laukti, su rinkęs savo vokyčius ir perkrikštus, įsitraukė į gi rią ir tykojo žemaičių ateinant, kurie, nevildamies pavojaus, traukė per minavotą girią nuliozgę; tuo tarpu.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 172
Meinhardas, nujautęs ateinančius lietuvius ir žemaičius, nedrįsdamas akivaizdoj jų laukti, su rinkęs savo vokyčius ir perkrikštus, įsitraukė į gi rią ir tykojo žemaičių ateinant, kurie, nevildamies pavojaus, traukė per minavotą girią nuliozgę; tuo tarpu Meinhardas juos pasalu antpuolė, žemaičiai nusiminę muko šalin visa palikini, tardami apgau tais esą1. Ta pergalė didžiai naudinga buvo Meinhardui, kaipogi perkrikštai didesniai klausė ir gerinos tei- raudamies jo alviename daikte. Naudodamas to pra gumą, Meinhardas perkalbėjo juos, jog reikalingas daiktas esą pilės dirbti ir apsikapėti dėl apsigynimo nuo neprietelių.
Pradžioj nairės priimti tą vyresnybę, bet, gavęs nuo arkivyskupo ir kapi tulos 20 svarų sidabro kasmetinės algos, palaimin tas vyskupu nuo arkivyskupo, iškeliavo į Padaugavį, kurį vokyčiai su perkrikštais Ikškilės priėmė kaipo savo naują vyskupą, kursai.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 175
Netrukus Mein- hardas ant rankų padaugavionų su šiuo pasauliu persiskyrė metuose 1196 lapkričio mėnesy; kūną jo pirma palaidojo Ikškilės katedroj, paskui, pergabe nę į Rygą, padėjo taip pat katedroj už didžiojo al toriaus, kursai iki šiai dienai tebėr. Nustipus Meinhardui, vokyčiai, su tūlais per krikštais susitarę, išleido siuntinius į Bremeną pas arkivyskupą, lūgodami sau kito vyskupo, kursai pa skyrė jiems Bertoldą, opatą cisternų zokano, aitrin- gą dievmeldį, tamprų ir pasalų vyrą, kursai, užsi dengęs Dievo žodžiu, dūmojo, kaip netikėliams tur tus išplėšti ir juos apvergti. Pradžioj nairės priimti tą vyresnybę, bet, gavęs nuo arkivyskupo ir kapi tulos 20 svarų sidabro kasmetinės algos, palaimin tas vyskupu nuo arkivyskupo, iškeliavo į Padauga- vį, kurį vokyčiai su perkrikštais Ikškilės priėmė kaipo savo naują vyskupą, kursai tuojau perkrikštų diduomenę suvadinęs pas save vaišino ir apdove- nojo visaip, norėdamas pasigerinti ir pasikliauti.
Vokyčiai netikėliams lat viams leido išsikraustyti, bet perkrikštus parvedą apkalo ir į Teutoniją per jūrą išsiuntė vergauti, o į pilį Bažnyčios salos vokyčių įgulę įdėjo.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 198
Lat viai, kurie iki šiol didžiai kantriai gynės, bet neb- tverdamies ugnia ir būdami mažne visi žeistais, ketėjo pilį vokyčiams atduoti, jei jie leis jiems išsi danginti kur tinkamiems. Vokyčiai netikėliams lat viams leido išsikraustyti, bet perkrikštus parvedą apkalo ir į Teutoniją per jūrą išsiuntė vergauti, o į pilį Bažnyčios salos vokyčių įgulę įdėjo. Tos baisios karės ir terionės apvertė brandingą ir angis žydintį kraštą į rūstus tyrus.
Die na nemetu pavyko vokyčiams ir perkrikštams , arba priemiestę, įsigrūsti ir mūran pačios pilės pri siartinti.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 619
Bet tą pajutusi įgulė laidė rąstus ir tratino dirbamus rentinius, vienok kiti meldžionys paskubėjo panery pylas išpilti ir tuomi nuo volyčių ir svilksnių įgulės užsiklėsti. Die na nemetu pavyko vokyčiams ir perkrikštams *, arba priemiestę, įsigrūsti ir mūran pačios pilės pri siartinti. Bet lietuviai, išpuolę pro angą pilės, pačioj paangėj 400 meldžionų išklojo, bet, spaudžiami nuo visų pusių nuo vokyčių, turėjo apent į pilį trauktis, pakreikę gasą kūnais savųjų ir neprietelių.
Daugybė perkrikštų, mindama senovės aukso amžius, palikina krikščionų švente nybes ėjo po ąžuolu senu įpratimu melstis ir savo dievą Perūną garbinti.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 629
Paskui, kur vien Kęstutis užėjo, ten skatino per krikštus vokyčių jungą nuo savęs mesti ir grįžti į senovės tikėjimą bei garbindami Perkūną, džiaugtis senų dienų liuosybe. Daugybė perkrikštų, mindama senovės aukso amžius, palikina krikščionų švente nybes ėjo po ąžuolu senu įpratimu melstis ir savo dievą Perūną garbinti. 800 giminių išsidangino į Lietuvą ir Žemaičius gyventi.