Santrauka
Meinhardas, nujautęs ateinančius lietuvius ir žemaičius, nedrįsdamas akivaizdoj jų laukti, su rinkęs savo vokyčius ir perkrikštus, įsitraukė į gi rią ir tykojo žemaičių ateinant, kurie, nevildamies pavojaus, traukė per minavotą girią nuliozgę; tuo tarpu. Pradžioj nairės priimti tą vyresnybę, bet, gavęs nuo arkivyskupo ir kapi tulos 20 svarų sidabro kasmetinės algos, palaimin tas vyskupu nuo arkivyskupo, iškeliavo į Padaugavį, kurį vokyčiai su perkrikštais Ikškilės priėmė kaipo savo naują vyskupą, kursai. Vokyčiai netikėliams lat viams leido išsikraustyti, bet perkrikštus parvedą apkalo ir į Teutoniją per jūrą išsiuntė vergauti, o į pilį Bažnyčios salos vokyčių įgulę įdėjo.
Teiginiai
| Teiginys |
|---|
| t-001 Meinhardas, nujautęs ateinančius lietuvius ir žemaičius, nedrįsdamas akivaizdoj jų laukti, su rinkęs savo vokyčius ir perkrikštus, įsitraukė į gi rią ir tykojo žemaičių ateinant, kurie, nevildamies pavojaus, traukė per minavotą girią nuliozgę; tuo tarpu. |
| t-002 Pradžioj nairės priimti tą vyresnybę, bet, gavęs nuo arkivyskupo ir kapi tulos 20 svarų sidabro kasmetinės algos, palaimin tas vyskupu nuo arkivyskupo, iškeliavo į Padaugavį, kurį vokyčiai su perkrikštais Ikškilės priėmė kaipo savo naują vyskupą, kursai. |
| t-003 Vokyčiai netikėliams lat viams leido išsikraustyti, bet perkrikštus parvedą apkalo ir į Teutoniją per jūrą išsiuntė vergauti, o į pilį Bažnyčios salos vokyčių įgulę įdėjo. |
| t-004 Die na nemetu pavyko vokyčiams ir perkrikštams , arba priemiestę, įsigrūsti ir mūran pačios pilės pri siartinti. |
| t-005 Daugybė perkrikštų, mindama senovės aukso amžius, palikina krikščionų švente nybes ėjo po ąžuolu senu įpratimu melstis ir savo dievą Perūną garbinti. |