perkrikštas

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Meinhardas, nujautęs ateinančius lietuvius ir žemaičius, nedrįsdamas akivaizdoj jų laukti, surinkęs savo vokyčius ir perkrikštus, įsitraukė į girią ir tykojo žemaičių ateinant, kurie, nevildamies pavojaus, traukė per minavotą girią nuliozgę; tuo tarpu Meinhardas juos pasalu antpuolė, žemaičiai nusiminę muko šalin visa palikini, tardami apgautais esą1. Ta pergalė didžiai naudinga buvo Meinhardui, kaipogi perkrikštai didesniai klausė ir gerinos teiraudamies jo alviename daikte. Naudodamas to pragumą, Meinhardas perkalbėjo juos, jog reikalingas daiktas esą pilės dirbti ir apsikapėti dėl apsigynimo nuo neprietelių.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Netrukus Meinhardas ant rankų padaugavionų su šiuo pasauliu persiskyrė metuose 1196 lapkričio mėnesy; kūną jo pirma palaidojo Ikškilės katedroj, paskui, pergabenę į Rygą, padėjo taip pat katedroj už didžiojo altoriaus, kursai iki šiai dienai tebėr. Nustipus Meinhardui, vokyčiai, su tūlais perkrikštais susitarę, išleido siuntinius į Bremeną pas arkivyskupą, lūgodami sau kito vyskupo, kursai paskyrė jiems Bertoldą, opatą cisternų zokano, aitringą dievmeldį, tamprų ir pasalų vyrą, kursai, užsidengęs Dievo žodžiu, dūmojo, kaip netikėliams turtus išplėšti ir juos apvergti. Pradžioj nairės priimti tą vyresnybę, bet, gavęs nuo arkivyskupo ir kapitulos 20 svarų sidabro kasmetinės algos, palaimintas vyskupu nuo arkivyskupo, iškeliavo į Padaugavį, kurį vokyčiai su perkrikštais Ikškilės priėmė kaipo savo naują vyskupą, kursai tuojau perkrikštų diduomenę suvadinęs pas save vaišino ir apdovenojo visaip, norėdamas pasigerinti ir pasikliauti.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Latviai, kurie iki šiol didžiai kantriai gynės, bet nebtverdamies ugnia ir būdami mažne visi žeistais, ketėjo pilį vokyčiams atduoti, jei jie leis jiems išsidanginti kur tinkamiems. Vokyčiai netikėliams latviams leido išsikraustyti, bet perkrikštus parvedą apkalo ir į Teutoniją per jūrą išsiuntė vergauti, o į pilį Bažnyčios salos vokyčių įgulę įdėjo. Tos baisios karės ir terionės apvertė brandingą ir angis žydintį kraštą į rūstus tyrus.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Bet tą pajutusi įgulė laidė rąstus ir tratino dirbamus rentinius, vienok kiti meldžionys paskubėjo panery pylas išpilti ir tuomi nuo volyčių ir svilksnių įgulės užsiklėsti. Diena nemetu pavyko vokyčiams ir perkrikštams *, arba priemiestę, įsigrūsti ir mūran pačios pilės prisiartinti. Bet lietuviai, išpuolę pro angą pilės, pačioj paangėj 400 meldžionų išklojo, bet, spaudžiami nuo visų pusių nuo vokyčių, turėjo apent į pilį trauktis, pakreikę gasą kūnais savųjų ir neprietelių.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Paskui, kur vien Kęstutis užėjo, ten skatino perkrikštus vokyčių jungą nuo savęs mesti ir grįžti į senovės tikėjimą bei garbindami Perkūną, džiaugtis senų dienų liuosybe. Daugybė perkrikštų, mindama senovės aukso amžius, palikina krikščionų šventenybes ėjo po ąžuolu senu įpratimu melstis ir savo dievą Perūną garbinti. 800 giminių išsidangino į Lietuvą ir Žemaičius gyventi.