1355 m. pradžioje maršalo vadovaujama Kryžiuočių kariuomenė penketą dienų niokojo centrinę Žemaitijos Medininkų žemę.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 39-40
BAU\n=\nS 8\nS\nm\ne-+\n>\nos\n2%\n\n## Puslapis 40\n\nSUS os\n\n: i Paha\n“| KARALYS'\n\nMūšio priešistorė\n\nTesiantis Lietuvos karui su Vokiečių or-\ndinu, 1355 m. pradžioje didelė Kryžiuočių\nkariuomenė, vadovaujama maršalo, įsi-\nveržusi penketą dienų niokojo centri-\n\nnę Žemaitijos Medininkų žemę, po to\nVaikius (vakariau Raseinių), Ariogalą\nprie Dubysos. Tais metais į Lietuvos pie-\ntines žemes veržėsi Lenkijos ir Vengrijos\njėgos, nuo 1356 m.
1348 m. Ordino maršalas Zygfridas iš Dahenfeldo dalyvavo Strėvos mūšyje kartu su didžiuoju komtūru Vinrichu iš Kniprodės.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 39
„[1348 m. Ordino] maršalas brolis Zygfridas iš Da[he]nfeldo ir didysis komtūras brolis\nVinrichas iš Kniprodės dalyvavo mūšyje prie Strėvos, narsiai kaudamiesi. Dieną prieš\n[Šventojo] Pauliaus Atsivertimo šventę [sausio 24 d.
1348 m. Ordino maršalas brolis Zygfridas iš Dahenfeldo dalyvavo Strėvos mūšyje ir narsiai kovėsi.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 39
„[1348 m. Ordino] maršalas brolis Zygfridas iš Da[he]nfeldo ir didysis komtūras brolis\nVinrichas iš Kniprodės dalyvavo mūšyje prie Strėvos, narsiai kaudamiesi. Dieną prieš\n[Šventojo] Pauliaus Atsivertimo šventę [sausio 24 d.
Kernavėje rūmų maršalas įteikė Lietuvos valdovu paskelbtam Giliginui kalaviją ir lazdą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 131
Sukvietus Kernavėje didikų sueigą, Germanto vyresnysis sūnus Giliginas buvo paskelbtas Lietuvos valdovu, jo broliui Trobiui patikėta Žemaitija su ta są lyga, kad jis bus pavaldus Lietuvos didžiajam kunigaik ščiui. Rūmų maršalas, para ginęs vieną bei kitą siekti ir karo, ir taikos metu tokios pat santarvės bei šlovės, kokią paveldėjo iš protėvių, įteikė Giliginui kalaviją bei lazdą. Šitoks nesudėtingas tada buvo vainikavimo paprotys, kuriuo valdovui suteikdavo aukščiausiąją ga lią žiūrėti valstybės reikalų ir viduje, ir svetur.
Vytenis, suaugęs Traidenio šeimoje, tapo rūmų pareigūnu, kurį paprastai vadino maršalu.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 151
Kartą Traidenis sugrįžo iš žygio į Prūsiją ir pamatė tarp kitų berniukų Vytenį, kurio gražus vei das jį patraukė ypatingu kilnumu (dažniausiai paskiri didelių asmenybių bruožai esti taurūs), jis pradėjo ati džiau jį stebėti, o ilgainiui, sakytum paskatintas kažin kokios slaptos galios, aiškiau suvokė savo busimąsias viltis, kurių gerai nė pats nesuprato. Netrukus, tėvams mielai sutinkant, mažametis Vytenis atsidūrė Traide nio šeimoje; kadangi jo dvasinė stiprybė ryškėjo die na iš dienos, vos suaugęs tapo miegamojo patarnauto ju, o susilaukęs vyro metų,— rūmų pareigūnu, kurį paprastai vadina maršalu. Anksti įtikęs valdovui Traide niui, jis tapo jo patarėju, karo žygių bendrininku, kol galop Lauras jį pasiūlė sosto paveldėtoju.
Vytautas į Korčino seimą nusiuntė Vilniaus vaivadą Goštautą ir Lietuvos maršalą Rumbaudą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 418
Po to prasidėjo ilgos tarpusavio rietenos, kurias\nnuolat kurstė ir Vytautas, ir\nlenkai, siuntinėdami žygūnus:\nLietuvos didysis kunigaikštis\nstengėsi iš lenkų išgauti suti\nkimą, o šie — priversti Vy\ntautą atsisakyti savo sumany\nmo. Į Korčino seimą Vytautas iš pradžių nusiuntė Vil\nniaus vaivadą Goštautą bei Lietuvos maršalą Rumbaudą.\nLuomų susirinkime jie trumpai, bet aiškiai išdėstė val\ndovo reikalavimus.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
jog jis, nepaisydamas lenkų norų, pasieksiąs tai, ką pa siryžęs pasiekti. Vytautui išėjus, senatas kuo rimčiau siai paaiškino karaliui, kad, pritardamas pavojingiems ir suktiems imperatoriaus sumanymams, nusileistų žmo gui, kuris ne tik jo šeimos, bet ir Lietuvos bei Lenkijos priešas, nes šitai esąs parodęs praeityje ne vieną kar tą. Štai todėl karalius po senato posėdžio, net neatsi sveikinęs su imperatoriumi, skubiai išvyko iš Lucko. Atvykęs į Lenkiją, jis sukvie- Išsiskiisto Lucko su- tė Korčine seimą, norėdamas, važiavimo dalyviai kad karalystės luomai nu spręstų, kaip dera priešintis nesaikingiems Vytauto potroškiams.