Maldininkai – religinio karo talkininkai ir įžadus davę žygių dalyviai, kronikoje siejami su kelionėmis į Jeruzalę ir karo veiksmais Prūsijoje. Po popiežiaus Urbono II raginimo į maldininkų žygį įžadus davė įvairių luomų žmonės – nuo valdovų bei kilmingųjų iki žemesniųjų sluoksnių atstovų. 1237 m. Pagudėje magistras su broliais ir Meiseno markgrafo paliktais maldininkais pastatė Elbingo pilį prie Elbingo upės žiočių į Gėlo vandens marias. 1316 m. Karaliaučiuje sutikti iš Reino krašto atvykę maldininkai kartu su broliu Henriku surengė žygį į Medininkų valsčių, kurį nusiaubė. Šaltinyje maldininko įžadai reiškia laikinai prisiimtą tarnybą ar žygį: juos įvykdęs valdovas grįžo į savo kraštą, o Prūsijoje paliko kariuomenę.
Prūsijos žemės tikintiesiems. Šie laivai padėjo pastatyti dvi pilis: Elbingo ir Baigos ir apsaugoti Gėlo vandens marias241 nuo netikėlių, kurie nuo to laiko nebedrįso čia nė vienas pasirodyti. Tiedu laivai po daugelio metų buvo paskandinti Drūsinės ežere. Šitaip įvykdęs maldininko įžadus, tas pats valdovas sugrįžo į savo kraštą, palikęs Prūsijoje didelę kariuomenę, turėjusią baigti statyti Elbingo pilį.
Žodis vartojamas kalbant apie kryžiaus žygio dalyvius, atvykstančius į pagalbą, dalyvaujančius karo veiksmuose ar padedančius statyti pilis.
Posakis „maldininko įžadai“ vartojamas žymėti įžadus, kuriuos įvykdęs valdovas baigė savo tarnybą ir sugrįžo į kraštą.
1237 m. maldininkai kartu su magistru ir broliais atvyko į Pagudę ir dalyvavo statant Elbingo pilį; 1316 m. iš Reino krašto atvykę maldininkai kartu su Henriku nusiaubė Medininkų valsčių; Vokietijos maldininkai atvyko į pagalbą apsiaustai Baigos piliai.
Šaltinyje valdovas, įvykdęs maldininko įžadus, paliko Prūsijoje kariuomenę ir sugrįžo į savo kraštą.
Padrąsintas dieviškojo apreiškimo ir užsidegęs karšta tikėjimo meile, jis su anksčiau minėtojo patriarcho Simeono bei kitų tikinčiųjų, gyvenančių Jeruzalėje, laiškais pirmiausia leidosi pas jo šventenybę popiežių Urboną II, kuris jį maloniai priėmė, pervažiavo Italiją ir persikėlė per Alpes, uoliai ragindamas ir visaip skatindamas (mat šitai būta išmintingo žmogaus, gebančio ir veikti, ir kalbėti) tiek Rytų, tiek Vakarų valdovus, tiek žemesnių luomų žmones aliai vieną drąsiai ryžtis sunkiai maldininkų kelionei į Jeruzalę, talkinant viešpačiui, o jo pasiuntiniui savo kalbomis teikiant [kryžininkams] visokeriopų malonių. Neilgai trukus po to jo šventenybė popiežius Urbonas, palydėjęs minėtąjį Petrą į Prancūziją, sušaukė visuotinį susirinkimą, kuriame, pažadėjęs už šitokį dorą bei mielą maldininkų žygį visų nuodėmių atleidimą, nuodugniai išklojo visiems, kuriuos šventoji dvasia skatino atkeršyti už nukryžiuotojo žaizdas ir išvaduoti šventąją žemę, kokių negandų ir kokią priespaudą patiria tikintieji, gyvenantys šventojoje žemėje, kaip niekina ir teršia tie purvini šunys viešpaties kapą bei kitas šventąsias vietas. Ir dievo žodžio sėkla krito į gerą bei trąšią žemę, ir davė ji gausų derlių, nes bažnyčių vyskupai ir prelatai, karaliai, kunigaikščiai, grafai, baronai bei kiti kilmingieji ir šiaip žmonės puošė savo pečius išganingojo kryžiaus ženklu, duodami viešpačiui įžadus leistis į maldininkų žygį. Taigi 1096 viešpaties metais anksčiau minėtasis Petras su kryžininkais ir daugybe vokiečių persikėlė per Helesponto marias ir užėmė miestą, kuris šiandien vadinamas Švento Jurgio ranka, be to, Antiochijos miestą bei šventąjį Jeruzalės miestą, o ilgainiui kiti ten patraukę maldininkai užėmė galybę kitų, rodėsi, neįveikiamų miestų bei pilių, išvaduodami juos iš netikėlių rankų; šitaip šventajame Jeruzalės mieste buvo paskirtas patriarchas, kuriam buvo pavaldūs keturi arkivyskupai, būtent: Tyro su keturiais sufraganais, Cezarėjos — su vienu, Nazareto — su vienu ir Petros — su vienu sufraganu.
Dėl to magistras su broliais ir maldininkais, kuriuos buvo palikęs Meiseno markgrafas, atvyko, pirmiausia išsiuntęs laivus su viskuo, kas būtina statybai, 1237 viešpaties įsikūnijimo metais į Pagudės žemę, į tą salą, kuri, pasak kai kurių, esanti Elbingo upės.
Apie karą su pagudėnais ir Elbingo pilies pastatymą Iš dievo malonės pavergę pamedėnus, magistras bei broliai ryžosi užgriūti karo audra pagudėnus. Dėl to magistras su broliais ir maldininkais, kuriuos buvo palikęs Meiseno markgrafas, atvyko, pirmiausia išsiuntęs laivus su viskuo, kas būtina statybai, 1237 viešpaties įsikūnijimo metais į Pagudės žemę, į tą salą, kuri, pasak kai kurių, esanti Elbingo upės viduryje, toje vietoje, kur Elbingas įteka į Gėlo vandens marias, ir ten pastatė pilį, kurią pavadino nuo upės vardo Elbingu. Kiti pasakoja, kad ši pilis neilgai trukus buvusi netikėlių sunaikinta, tada ją perkėlė į tą vietą, kur ir dabar yra, o aplinkui išaugo miestas242.
Apie Šventos Elžbietos vyro mirtį 1227 viešpaties metais rugsėjo 11 dieną maldininko kelionėje po kryžiaus žygio vėliava mirė Sicilijos mieste, vardu Ortrantas, šventos Elžbietos vyras, landgrafas. 18.
Apie karą su pagudėnais ir Elbingo pilies pastatymą Iš dievo malonės pavergę pamedėnus, magistras bei broliai ryžosi užgriūti karo audra pagudėnus. Dėl to magistras su broliais ir maldininkais, kuriuos buvo palikęs Meiseno markgrafas, atvyko, pirmiausia išsiuntęs laivus su viskuo, kas būtina statybai, 1237 viešpaties įsikūnijimo metais į Pagudės žemę, į tą salą, kuri, pasak kai kurių, esanti Elbingo upės viduryje, toje vietoje, kur Elbingas įteka į Gėlo vandens marias, ir ten pastatė pilį, kurią pavadino nuo upės vardo Elbingu. Kiti pasakoja, kad ši pilis neilgai trukus buvusi netikėlių sunaikinta, tada ją perkėlė į tą vietą, kur ir dabar yra, o aplinkui išaugo miestas242.
Kaip tik tuo metu iš Livonijos buvo atvykęs ir brolis Gerlachas Rudasis, kuris pranešė, kad magistras Folkvinas, daug brolių, maldininkų ir šiaip dievo žmonių krito kovoje262. Šitai išgirdęs, jo šventenybė popiežius nutraukė derybas ir papuošė mūsų minėtus brolius Gerlachą ir Joną šventosios Marijos Teutonų namų ligoninės ordino drabužiais, duodamas jiems baltą apsiaustą su juodu kryžiumi ir įsakydamas jiems bei kitiems to paties Kristaus karių ordino broliams, esantiems Livonijoje, vilkėti Teutonų namų ordino vienuoliškais drabužiais ir šitaip pelnytis visų nuodėmių atleidimą263 (1236).
Apie Medininkų valsčiaus apiplėšimą 1316 metais Kai tas pats brolis Henrikas sugrįžo į Karaliaučių, išvydo ten daug maldininkų, atvykusių iš Reino krašto, būtent: kilminguosius grafus iš Bergo ir iš Nuvenaro, riterį Arnoldą iš Elnerio ir daug kitų kilmingųjų, su kuriais ir patraukė, vėl subūręs didelę kariuomenę, į Medininkų valsčių bei jį nusiaubė, du šimtus žmonių nukaudamas ar paimdamas į nelaisvę. Broliai neteko net penkiasdešimties vyrų nukautaisiais. Tuo metu, kai šitai dėjosi, grafas iš Bergo prieš Medvėgalio pilį575 daug karių įšventino po brolių vėliava į riterius.
Kita kariuomenės dalis nužygiavo į priekį; kai prie jų priėjo su saviškiais Karolis, Sicilijos karalius, jie labai nudžiugo ir taip užgriuvo sultoną bei jo žmones, kad privertė juos taikytis šitokiomis sąlygomis: sultonas grąžinsiąs visus į nelaisvę paimtus krikščionis; visuose jo karalystės miestuose pastačius dievo bažnyčių, jis Įeisiąs visoje savo karalystėje skelbti Kristaus tikėjimą; visi norintys priimti krikštą galėsią būti apkrikštyti, o jis pats mokėsiąs krikščionims duoklę. Neilgai trukus po to atvyko Eduardas, Anglijos karalius, su daugybe frizų bei maldininkų, o visą šią kariuomenę sudarė 200 tūkstančių karių, ir krikščionys vylėsi ne tik užkariausią šventąją žemę, bet ir pajungsią sau saracėnų žemę.