Dusburgietis teigia, kad apie Medininkų valsčiaus apiplėšimą 1316 metais Kai tas pats brolis Henrikas sugrįžo į Karaliaučių, išvydo ten daug maldininkų, atvykusių iš Reino krašto, būtent: kilminguosius grafus iš Bergo ir iš Nuvenaro, riterį Arnoldą iš Elnerio ir daug kitų kilmingųjų. Dusburgietis teigia, kad trečios dienos vakare jie apsupo ir smarkiai užpuolė Pieštvės pilį: maldininkai buvo taip gerai apsišarvavę, kad jų, kopiančių į sienas, pilėnai nestengė sulaikyti nei ietimis, nei kalavijais, nei kokiais kitais ginklais. Dusburgietis teigia, kad 1324 viešpaties metais į Prūsiją atvyko valdovai Jonas ir Pilypas, grafai iš Španheimo, iš Čekijos valdovas Petras iš Rozenbergo, jo dėdė Hermanas su daugybe riterių bei ginklanešių ir daug kitų kilmingųjų iš Reino bei Elzaso, tačiau jie nieko tada nesiėmė.
Padrąsintas dieviškojo apreiškimo ir užsidegęs karšta tikėjimo meile, jis su anksčiau minėtojo patriarcho Simeono bei kitų tikinčiųjų, gyvenančių Jeruzalėje, laiškais pirmiausia leidosi pas jo šventenybę popiežių Urboną II, kuris jį maloniai priėmė, pervažiavo Italiją ir persikėlė per Alpes, uoliai ragindamas ir visaip skatindamas (mat šitai būta išmintingo žmogaus, gebančio ir veikti, ir kalbėti) tiek Rytų, tiek Vakarų valdovus, tiek žemesnių luomų žmones aliai vieną drąsiai ryžtis sunkiai maldininkų kelionei į Jeruzalę, talkinant viešpačiui, o jo pasiuntiniui savo kalbomis teikiant [kryžininkams] visokeriopų malonių. Neilgai trukus po to jo šventenybė popiežius Urbonas, palydėjęs minėtąjį Petrą į Prancūziją, sušaukė visuotinį susirinkimą, kuriame, pažadėjęs už šitokį dorą bei mielą maldininkų žygį visų nuodėmių atleidimą, nuodugniai išklojo visiems, kuriuos šventoji dvasia skatino atkeršyti už nukryžiuotojo žaizdas ir išvaduoti šventąją žemę, kokių negandų ir kokią priespaudą patiria tikintieji, gyvenantys šventojoje žemėje, kaip niekina ir teršia tie purvini šunys viešpaties kapą bei kitas šventąsias vietas. Ir dievo žodžio sėkla krito į gerą bei trąšią žemę, ir davė ji gausų derlių, nes bažnyčių vyskupai ir prelatai, karaliai, kunigaikščiai, grafai, baronai bei kiti kilmingieji ir šiaip žmonės puošė savo pečius išganingojo kryžiaus ženklu, duodami viešpačiui įžadus leistis į maldininkų žygį. Taigi 1096 viešpaties metais anksčiau minėtasis Petras su kryžininkais ir daugybe vokiečių persikėlė per Helesponto marias ir užėmė miestą, kuris šiandien vadinamas Švento Jurgio ranka, be to, Antiochijos miestą bei šventąjį Jeruzalės miestą, o ilgainiui kiti ten patraukę maldininkai užėmė galybę kitų, rodėsi, neįveikiamų miestų bei pilių, išvaduodami juos iš netikėlių rankų; šitaip šventajame Jeruzalės mieste buvo paskirtas patriarchas, kuriam buvo pavaldūs keturi arkivyskupai, būtent: Tyro su keturiais sufraganais, Cezarėjos — su vienu, Nazareto — su vienu ir Petros — su vienu sufraganu.
Apie Šventos Elžbietos vyro mirtį\n\n 1227 viešpaties metais rugsėjo 11 dieną maldininko kelionėje po kryžiaus žygio vėliava\nmirė Sicilijos mieste, vardu Ortrantas, šventos Elžbietos vyras, landgrafas.\n\n\n\n 18.
Apie Medininkų valsčiaus apiplėšimą 1316 metais\n\n Kai tas pats brolis Henrikas sugrįžo į Karaliaučių, išvydo ten daug maldininkų, atvykusių\niš Reino krašto, būtent: kilminguosius grafus iš Bergo ir iš Nuvenaro, riterį Arnoldą iš\nElnerio ir daug kitų kilmingųjų, su kuriais ir patraukė, vėl subūręs didelę kariuomenę,\nį Medininkų valsčių bei jį nusiaubė, du šimtus žmonių nukaudamas ar paimdamas į\nnelaisvę. Broliai neteko net penkiasdešimties vyrų nukautaisiais. Tuo metu, kai šitai\ndėjosi, grafas iš Bergo prieš Medvėgalio pilį575 daug karių įšventino po brolių vėliava į\nriterius.
1322 viešpaties metais atvyko į Prūsijos žemę garbingi vyrai bei valdovai Bernardas, Vroclavo kunigaikštis, iš Lenkijos, grafas iš Geroldizekės, Reino grafų iš Julicho ir iš Vildenbergo pirmagimiai sūnūs, valdovas iš Lichtenbergo ir Plichto su savo broliu iš Čekijos ir su daugybe karių bei ginklanešių. Su jais ir su visa Kulmo žemės bei gretimų žemių brolių kariuomene brolis Fridrichas iš Vildenbergo, pavadavęs didįjį magistrą, bei 150 brolių žiemą įsiveržė į Vaikių valsčių; apiplėšę bei sudeginę ir pilį, ir kitus pastatus, tiek daug išžudė žmonių, kad ten nebeliko gyvo nė vieno kelnėto sutvėrimo. Kitą dieną jie įsiveržė į Raseinių valsčių, o trečią dieną — į Ariogalos valsčių ir abu valsčius nusiaubė ugnimi. Trečios dienos vakare jie apsupo ir smarkiai užpuolė Pieštvės pilį: maldininkai buvo taip gerai apsišarvavę, kad jų, kopiančių į sienas, pilėnai nestengė sulaikyti nei ietimis, nei kalavijais, nei kokiais kitais ginklais.
Kita\nkariuomenės dalis nužygiavo į priekį; kai prie jų priėjo su saviškiais Karolis, Sicilijos\nkaralius, jie labai nudžiugo ir taip užgriuvo sultoną bei jo žmones, kad privertė juos taikytis\nšitokiomis sąlygomis: sultonas grąžinsiąs visus į nelaisvę paimtus krikščionis; visuose jo\nkaralystės miestuose pastačius dievo bažnyčių, jis Įeisiąs visoje savo karalystėje skelbti\nKristaus tikėjimą; visi norintys priimti krikštą galėsią būti apkrikštyti, o jis pats mokėsiąs\nkrikščionims duoklę. Neilgai trukus po to atvyko Eduardas, Anglijos karalius, su daugybe\nfrizų bei maldininkų, o visą šią kariuomenę sudarė 200 tūkstančių karių, ir krikščionys\nvylėsi ne tik užkariausią šventąją žemę, bet ir pajungsią sau saracėnų žemę.