Nuo Jekaterinos II laikų luomų institucijos buvo įtrauktos į vietinį valdymą kaip administracijos prižiūrimos pagalbinės valdžios šakos.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 100
L I E T U V O S I S T O R I J A 100 Nuo Jekaterinos II laikų į vietinio valdymo grandį inkorporuotos ir savivaldos atskirų luomų lygmens institucijos – bajorų dvarininkų susirin- kimai gubernijose ir apskrityse, atskirų miestų miestiečių luomų, arba su- bluomų, savivalda. Tai nesavarankiškos vietinės valdžios šakos, prižiūrimos vietos administracijos, atlikusios iš esmės pagalbines funkcijas. Apskrities bajorų susirinkimas rinko kai kuriuos už viešąją tvarką atsakingus parei- gūnus, žemutinės teismų grandies teisėjus.
Nuo Jekaterinos II laikų vietiniame valdyme veikė atskirų luomų savivaldos institucijos, prižiūrimos vietos administracijos.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 100
L I E T U V O S I S T O R I J A 100 Nuo Jekaterinos II laikų į vietinio valdymo grandį inkorporuotos ir savivaldos atskirų luomų lygmens institucijos – bajorų dvarininkų susirin- kimai gubernijose ir apskrityse, atskirų miestų miestiečių luomų, arba su- bluomų, savivalda. Tai nesavarankiškos vietinės valdžios šakos, prižiūrimos vietos administracijos, atlikusios iš esmės pagalbines funkcijas. Apskrities bajorų susirinkimas rinko kai kuriuos už viešąją tvarką atsakingus parei- gūnus, žemutinės teismų grandies teisėjus.
Valdovas prašė būsimo įpėdinio ir abiejų valstybių luomų tarybų netrukdyti padalyti jo turtų pagal aprašytą tvarką.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 352-353
Dėl tokio prakeikimo ir Dievo pyk\nčio nieko kito nebijok, tik laikinos čia, o paskui amžinos pra\nžūties, nuo kurios malonėk, Viešpatie Dieve, apsaugoti ir \nmalonėk abiejose šiose valstybėse įtvirtinti tai, ką jose per \nmus padarei, malonėk abi šias tautas, vienybėje amžinai su\njungtas tikros meilės, saugoti. Paskui kai kas nors, Dievo \nApvaizda, po mūsų į mūsų sostą įžengs ir taps įpėdiniu, \ntaip pat ir visų abiejų valstybių luomų tarybų prašome, kad \nnetrukdytų ir, priešingai, padėtų padalinti mūsų turtus že\nmiau aprašytu papročiu, be gaišaties, delsimo, pokštų, išsi\nsukinėjimų, vengimo, prasimanymų, nuoširdžiai, ištikimai, \nrimtai šiai mūsų valiai pritardami ir ją pildydami, jos pildy\nmui padėdami, kaip įpareigojame ir įgaliojome, tegu atme\nna tikėjimą, garbę, sąžinę, kad kiekvienam geram žmogui, \no ypač krikščioniui, privalu įvykdyti valią to, kieno keitėjas \narba sprendimo vykdytojas būtų; dėl to, jeigu kiti luomai \ngali tai uždėti savo palikuonims ir vykdytojams, kad jų va\nlią pildytų, tuo labiau mums, kaip valdovui, kuriam Vieš\npats Dievas malonėjo patikėti žmonių valdymo teises ir ku\nris esame laisvas nuo teisių, o vis tiek ir išlaisvinti veikiame \npagal teises, o mūsų valstybės bendros teisės ir papročiai \nskelbia tai, kad kiekvienas gali kam tik nori savo turtus tęs-\n---- • -•\n336\n\n## Puslapis 353\n\nIV KNYGA\ntamentu ar kokiu kitu užrašymu duoti, dovanoti, suteikti, \npripažinti, tą taip pat leidžia krikščioniškoji teisė.
Vytauto laikais Lietuvos bajorija gavo herbus, įgijo luomo savygarbą ir iš visuomenės sluoksnio virto luomu.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 304
Pagaliau dar pastebėtina, kad Vytauto laikais Lietuvos ba\njorija ne tik išėjo į viešąjį gyvenimą, kaip nauja socialė jėga, ji\ndar įgijo naujų savybių. Ji gavo europeiško nobiliteto pažymius\n— herbus ir nuo tų laikų palengva įgijo luomo savygarbos, at\nsiskyrė nuo kitos visuomenės, iš visuomenės sluogsnio virto\nluomu.\nŽinoma mes negalime patikėti Dlugošu, kad iki 1413 met.
Batoras teigė muitus įsakęs rinkti ne luomų teisėms varžyti, o dėl Livonijos ir Lietuvos sienų gynybos poreikių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 345
Radvila užsistojo juos, prašydamas karaliaus šiuos muitus atidėti iki būsimo sei mo, ir karalius sutiko. Tačiau Torunės seime, kilus ginčams su Gdansku ir kitiems nesutarimams, jokių rinkliavų nusta tyti nė nemanyta, ir karalius, ne dėl to, kad būtų engęs jam pavaldžius žmones ar norėjęs suvaržyti kurio nors luomo teises bei privilegijas, bet iškilus netikėtiems krašto reika lams, visų pirma dėl Livonijos ir Lietuvos sienų gynybos, norėdamas, kad pirkliai iš nemažų savo prekybos pajamų ką nors kraštui paskirtų, kas jiems su kaupu sugrįš iš užsie nio prekybos, bet nebūtų rizikuojama sienų saugumu, įsakė tuojau pat rinkti muitus. Dėl Vilniaus Batoras pareikalavo iš vaivados Radvilos, kad šis neprieštaraudamas savo auto ritetu paakintų visus mokėti nustatytus muitus, o iš Vilniaus miestiečių, be to, dar išreikalautų Czopowe i Szosowe mokes čius*.
Vytautas skatino prekybą ir intensyvesnį ūkinį gyvenimą, sudarydamas žydų ir miestelėnų luomą.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 308
Vytautas šioje srity padarė tiek, kad suteikė tautos prekybai ir bendrai ekonomiškam inten syvesniam gyvenimui potencijos sudarydamas tam tikrą, iš tos visuomenės produktų cirkuliacijos gyvenantį, visuomenės luomą. Tai buvo žydai ir miestelėnų luomas. Žydai tais laikais visoje vakarų Europoje buvo žinomi kaip tinkamiausi žmonės visoms kredito operacijoms vesti.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 308
Lietuva gi tuo atžvilgiu nebuvo labai laiminga. Vytautas šioje srity padarė tiek, kad suteikė tautos prekybai ir bendrai ekonomiškam inten syvesniam gyvenimui potencijos sudarydamas tam tikrą, iš tos visuomenės produktų cirkuliacijos gyvenantį, visuomenės luomą. Tai buvo žydai ir miestelėnų luomas.
Korčino seimo luomų susirinkime Goštautas ir Rumbaudas išdėstė Vytauto reikalavimus dėl vainikavimo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 418
Į Korčino seimą Vytautas iš pradžių nusiuntė Vil\nniaus vaivadą Goštautą bei Lietuvos maršalą Rumbaudą.\nLuomų susirinkime jie trumpai, bet aiškiai išdėstė val\ndovo reikalavimus. Vytautas,\nVytauto pasiuntinybė\nkaip laisvos tautos laisvas\nvaldovas, o ne dėl to, kad\nžiūri vien savo reikalų, taip ryžtingai reikalaująs, kad\nkaralius bei karalystės luomai pritartų jo vainikavimui.
Kojelavičiaus pasakojime karalius ir luomai nusprendė pasiūlyti Vytautui Lenkijos karalystės vainiką kaip kitą politinę perspektyvą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 420
Beje, ir Jogaila, smarkiai pasenęs ir su vokęs, jog valdymo našta dabar kur kas sunkesnė, nei jis gali pakelti, be to, turėdamas mažametį ir negalintį valdyti sūnų, ne taip jau labai būgštavo, kad Vytautas tapsiąs jo įpėdiniu, guosdamasis viltimi, jog šis nebe- susilauksiąs įpėdinių. Kai karalius bei luomai nuspren dė atverti Vytautui kitokias perspektyvas ir pasiūlyti jam Lenkijos karalystės vainiką, pasiuntinybės vadovas, pasak metraštininkų, prabilo šitokiais žodžiais. Lenkai gerai žiną, jog Vytauto tikslas — vienaip ar kitaip gauti karaliaus vardą bei karūną, todėl lenkų valstybės luo mų seimas nutaręs pasiūlyti jam vainiką, kurį pasiėmęs jis nepadarysiąs jokios žalos valstybei ir patenkinsiąs didžiai iškilnius savo siekius.
Kazimieras Breste priėmė luomų priesaiką, kuria jie pažadėjo ištikimybę ir paklusnumą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 467
Breste Kazi\nmiero laukė gausybė žymiau-\nP riėm ęs B reste lu o m ų\nšiųjų didikų, ypač tie, kurie\npriesaiką, p a ly d im a s į\nsave kildino iš Lietuvos di-\nV ilnių\ndžiųjų kunigaikščių, kaip Al-\ngimantaičiai,\nDaumantaičiai,\nManvydaičiai, Sanguškaičiai, Kaributaičiai, Karijotaičiai\nir kiti. Pasitikę Kazimierą, jie rodė nepaprastą džiaugsmą,\npagarbą bei palankumą. Priėmęs luomų priesaiką, kuria\nšie pažadėjo ištikimybę ir paklusnumą, niekais pavertė\nvisus varžovų užmojus, šitaip greitai sutvarkydamas šį\nreikalą.
Aleksandras pasiūlė lietuvių luomams Vilniaus seime aptarti ir patvirtinti Piotrkove jo atstovų priimtus nutarimus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 555
Tuo tarpu Aleksandras, didžiai rūpindama\nsis krikščionių sąjunga prieš turkus, nesitikėjo iš Mas\nkvos grėsmės. Jis pasiūlė lietuvių luomams Vilniaus\nseime aptarti ir patvirtinti nutarimus, kuriuos jo atsto\nvai buvo priėmę Piotrkove. Padarė taip, kaip siūlė ku\nnigaikštis: nutarimus įtraukė į valstybinius dokumen\ntus, kuriuos, pasirašius didikams, atidavė saugoti vals\ntybės archyvui, šitaip buvo patvirtinta senoji sąjunga\nsu lenkais.
Visi Lietuvos iuvoje bažnyčios tarnai, jų valdos ir pačias privilegijas, kokias šiuo metu turi šio luomo žmo nės Lenkijoje.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 383
Be valdovo sutikimo \nbajorai neturi teisės nei parduoti, nei dovanoti valdo\nnėms žymiems lietuviams tu\nrėti tuos pačius herbus, aišku, ne dėl to, kad lietuviams \nanksčiau būtų stigę šitokių kilmingumo įrodymų ar šlo\nvingumo žymenų, nes dar ir dabar daugelis šeimų turi \nbe galo senus paveldimus giminės ženklus, kurie visai \nnepanašūs į lenkų herbus, tačiau todėl, kad visi buvo \ntvirtai įsitikinę, jog, skirtingoms tautoms susijungus į \nvieną valstybę, būtų didžiai naudinga, jeigu tų dviejų \ntautų žymiausios šeimos sietųsi nelyginant kokia gi\nminyste herbų panašumu.\nĮstatymais sutvarkomi \nGalop susitarė ir dėl tikė-\ntikėjimo reikalai Lie- \njimo reikalų. Visi Lietuvos \niuvoje \nbažnyčios tarnai, jų valdos ir\npačias privilegijas, kokias šiuo metu turi šio luomo žmo\nnės Lenkijoje.
Kojelavičiaus pasakojime karalius Korčine sukvietė seimą, kad karalystės luomai nuspręstų, kaip priešintis Vytauto potroškiams.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 418
Į Korčino seimą Vytautas iš pradžių nusiuntė Vil\nniaus vaivadą Goštautą bei Lietuvos maršalą Rumbaudą.\nLuomų susirinkime jie trumpai, bet aiškiai išdėstė val\ndovo reikalavimus. Vytautas,\nVytauto pasiuntinybė\nkaip laisvos tautos laisvas\nvaldovas, o ne dėl to, kad\nžiūri vien savo reikalų, taip ryžtingai reikalaująs, kad\nkaralius bei karalystės luomai pritartų jo vainikavimui.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
šaukiami Liubline arba Parčeve. Be valdovo sutikimo bajorai neturi teisės nei parduoti, nei dovanoti valdo nėms žymiems lietuviams tu rėti tuos pačius herbus, aišku, ne dėl to, kad lietuviams anksčiau būtų stigę šitokių kilmingumo įrodymų ar šlo vingumo žymenų, nes dar ir dabar daugelis šeimų turi be galo senus paveldimus giminės ženklus, kurie visai nepanašūs į lenkų herbus, tačiau todėl, kad visi buvo tvirtai įsitikinę, jog, skirtingoms tautoms susijungus į vieną valstybę, būtų didžiai naudinga, jeigu tų dviejų tautų žymiausios šeimos sietųsi nelyginant kokia gi minyste herbų panašumu. Įstatymais sutvarkomi Galop susitarė ir dėl tikė- tikėjimo reikalai Lie- jimo reikalų.
Susietas teiginys: t-013
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Vytautui išėjus, senatas kuo rimčiau siai paaiškino karaliui, kad, pritardamas pavojingiems ir suktiems imperatoriaus sumanymams, nusileistų žmo gui, kuris ne tik jo šeimos, bet ir Lietuvos bei Lenkijos priešas, nes šitai esąs parodęs praeityje ne vieną kar tą. Štai todėl karalius po senato posėdžio, net neatsi sveikinęs su imperatoriumi, skubiai išvyko iš Lucko. Atvykęs į Lenkiją, jis sukvie- Išsiskiisto Lucko su- tė Korčine seimą, norėdamas, važiavimo dalyviai kad karalystės luomai nu spręstų, kaip dera priešintis nesaikingiems Vytauto potroškiams. Karaliui išvykus, ir imperatorius, apsvarstęs su Vytautu svarbiausius klau simus, nebedrįso ilgiau čia užtrukti ir patraukė tiesiai iš Volynės į Vengriją.
Susietas teiginys: t-014
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
skubėjimą ir bus padaryta Pasiuntinių k v ie č ia - kas nors ne taip, kaip šitokio- m a s į B restą mis aplinkybėmis dera, dėl to bus galima vėliau atsiprašyti brolį ir ištaisyti klaidą, tuo tarpu atidėliojant galima nieko nepešti. Tuo metu karalius Vladislovas, išvykęs iš Lenkijos, rengėsi su vengrais kariauti prieš turkus, o Kazimieras su žymiaisiais lenkų didikais viešėjo Sando- mire. Godžiai trokštantis valdžios viršūnių jaunikaitis klausėsi pasiuntinių kalbos, tačiau šalimais esantys re gentai neleido jam tarti atsakomojo žodžio paskubomis, skatinamam jaunatviško įkarščio. Mat perdaug gerai visi žinojo sutartį, neseniai atnaujintą su Vladislovu: pagal ją, mirus Žygimantui, karalius Vladislovas pavel di valdžią.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Aleksandro pasiuntiniams Stanislovui Gleba vičiui bei Jonui Sapiegai dabar buvo pavesta ir paneigti Fiodoro melą, ir įtikinti, kad abiem šalims derėtų pa skirti taikytojus, kurie ir išspręstų ginčus dėl sienų. Ka dangi Ivanas rėmė Valachiją, pasiuntiniai, kad ir labai stengėsi, nieko nepešė. Pasiuntiniai prašė, kad su tokiu pat įkarščiu, su kuriuo neseniai atkalbinėjo Aleksandrą nekariauti prieš Steponą, dabar padėtų karaliui Jonui bei didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, pasiryžusiems pradėti karą prieš turkus ir paremti Steponą, ypač dėl to, kad to reikalauja ne tik pavienių asmenų susitarimai, bet ir viso krikščionių pasaulio bendras reikalas.