Sąvoka

konsekracija

2 teiginiai2 įrašai0 ryšių

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Visi 2 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 teiginių

t-001vidutinis

Dėl būtinos konsekracijos kilo klausimas, kas turi teisę ją suteikti.

Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 242

Priėmus tą nuomonę, kad konsekracija yra būtina, iškyla vėl neaiškumas, kas turi teisę suteikti konsekraciją? Vienos profesoriai aiškino, kad į tai mokslininkai įvairiai atsakinėja; vieni, kad popiežius, kiti, kad arcivyskupas arba vyskupas. Apskritai, saugodami popiežiaus teises, galį konsekruoti vyskupai.

t-002vidutinis

Konsekracija po karūnacijos buvo laikoma bažnytiniu aktu, kuris ne suteikia daugiau valdžios, o pašventina karūnaciją.

Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 241

Cigala antrame savo atsakyme gina, kad karūnacijai atlikti nereikalingas popiežiaus patvirtinimas. Romos karalius turįs teisę karūnuot ir kurti karalystes be popiežiaus, jis galįs atlikt viską, kas liečia išviršinę pusę — dekoraciją. į klausimą, ar po karūnacijos turi įvykti ir konsekracija, tas pats Cigala atsako, kad pastaroji, būdama bažnytiniu aktu, nepriduoda daugiau valdžios, o tiktai pašventina, padaro kilnesnį karūnacijos aktą^2 ). Šis ginčas iš dalies buvo ir senas viduramžių ginčas, t. y. dviejų universalinių galybių — popiežiaus ir ciesoriaus — katras katrą viršija.