Narbutas Sembos pakrantės medžius, neteisingai laikytus medį mėgdžiojančiomis iškasenomis, vadina gintaro sandėliais. Narbutas gerą gintarą apibūdina kaip kietą, blizgų, skaidrų ir senovėje brangakmeniams prilygintą sakų klasės daiktą. Kocebus teisingai vadina gintarą saulės akmeniu, se novėje žinomu vardu3, taip pat tikra gamtos mįsle, kurią gaubia sunkiai atskleidžiamos uždangos4.
Syvai, kurie kažkada sunkėsi iš ypatingos rūšies palmės, pradingusios senovės pasaulio revoliucijose arba augusios žuvusioje Fajetono planetoje ir su jos skeveldromis nukritusios žemėn, ypač dažnai randami prūsų Sembos pakrantėje. Ten, jūros pakrantėje, smėlėtose kalvose, kurias dengia lengvas smėlio su geležies dalelėmis sluoksnis, o po juo aptinkama juodžemio, susidariusio augalams irstant, randama milžiniškų medžių, kokių, pasak vieno gamtos tyrinėtojo, dabartinis pasaulis niekada nėra regėjęs; jų būta dažnai 80 pėdų ilgio, be šerdies, šakų, metinių augalo rievių, prisisunkusių sieros rūgšties, bet nesuakmenėjusių; prie jų nei buvo aptinkama panašių į migdolus riešutinių vaisių. Tie medžiai, neteisingai laikomi medį mėgdžiojančiomis iškasenomis, yra gintaro sandėliai. Jūroje išilgai prūsų pakrančių slypi ištisos jų girios. Jūra dažnai išmeta gintarą, prikibusį prie supuvusių šių medžių skiedrų, ir kartu patvirtina Plinijaus užrašytą Kapadokijos karaliaus Archelajo pasakojimą, kad iš Indijos atvežama gintaro žaliavos, dar neatskirtos nuo medžių žievės1.
153 Gero gintaro kietumas šipina geležį, jis gražiausiai blizga, jo skaidrumas, vidinis gyslotumas ir dažnai blizgančių žvynelių lūžiai daro jį vertingą; senovėje jis buvo prilyginamas brangakmeniams. Lengvumas ir žinomos cheminės savybės liepia priskirti jį sakų klasei; patrintas pritraukia lengvus kūnus, iš jo atsirado elektros pavadinimas ir davė pradžią supratimui apie elektrą. Pridėtas prie skaudamos žmogaus kūno dalies, jis skatina transpiraciją, smilkdamas išskiria maloniai kvepiančių, orą gryninančių dūmų, padeda gydyti reumato ligas. Seniau į daugelį vaistų būdavo dedama skysto gintaro medžiagų, eterinių aliejų, balzamų, kuriuos ir dabar labai vertina indai ir kinai; pas mus jis dedamas į lakus.
148 ## Puslapis 146 prototipą atitinkanti prasmė išliko Pirėnų baskų ir Žemutinės Bretanės kalbose1. Lietuvių kalboje jis išliko žodyje Stiklas, kuris susideda iš s, si, sii, o tai išreiškia lotynų reciprocum, se, sanskrito sieti2, lenkų się; be to, lietuviškas žodis Stiklas reiškia spindintį daiktą, žodyje glūdi G los s pradas. 150 Kocebus teisingai vadina gintarą saulės akmeniu, senovėje žinomu vardu3, taip pat tikra gamtos mįsle, kurią gaubia sunkiai atskleidžiamos uždangos4.