Narbutas Sembos pakrantės medžius, neteisingai laikytus medį mėgdžiojančiomis iškasenomis, vadina gintaro sandėliais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 148
Syvai, kurie kažkada sunkėsi iš ypa tingos rūšies palmės, pradingusios senovės pasaulio re voliucijose arba augusios žuvusioje Fajetono planetoje ir su jos skeveldromis nukritusios žemėn, ypač dažnai ran dami prūsų Sembos pakrantėje. Ten, jūros pakrantėje, smėlėtose kalvose, kurias dengia lengvas smėlio su gele žies dalelėmis sluoksnis, o po juo aptinkama juodžemio, susidariusio augalams irstant, randama milžiniškų me džių, kokių, pasak vieno gamtos tyrinėtojo, dabartinis pa saulis niekada nėra regėjęs; jų būta dažnai 80 pėdų ilgio, be šerdies, šakų, metinių augalo rievių, prisisunkusių sie ros rūgšties, bet nesuakmenėjusių; prie jų nei buvo ap tinkama panašių į migdolus riešutinių vaisių. Tie medžiai, neteisingai laikomi medį mėgdžiojančiomis iškasenomis, yra gintaro sandėliai. Jūroje išilgai prūsų pakrančių slypi ištisos jų girios. Jūra dažnai išmeta gintarą, prikibusį prie supuvusių šių medžių skiedrų, ir kartu patvirtina Plini- jaus užrašytą Kapadokijos karaliaus Archelajo pasakoji mą, kad iš Indijos atvežama gintaro žaliavos, dar neat skirtos nuo medžių žievės1.
Narbutas gerą gintarą apibūdina kaip kietą, blizgų, skaidrų ir senovėje brangakmeniams prilygintą sakų klasės daiktą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 149
153 Gero gintaro kietumas šipina geležį, jis gražiausiai blizga, jo skaidrumas, vidinis gyslotumas ir dažnai bliz gančių žvynelių lūžiai daro jį vertingą; senovėje jis buvo prilyginamas brangakmeniams. Lengvumas ir žinomos cheminės savybės liepia priskirti jį sakų klasei; patrintas pritraukia lengvus kūnus, iš jo atsirado elektros pavadi nimas ir davė pradžią supratimui apie elektrą. Pridėtas prie skaudamos žmogaus kūno dalies, jis skatina trans piraciją, smilkdamas išskiria maloniai kvepiančių, orą gryninančių dūmų, padeda gydyti reumato ligas. Seniau į daugelį vaistų būdavo dedama skysto gintaro medžiagų, eterinių aliejų, balzamų, kuriuos ir dabar labai vertina in dai ir kinai; pas mus jis dedamas į lakus.
Kocebus teisingai vadina gintarą saulės akmeniu, se novėje žinomu vardu3, taip pat tikra gamtos mįsle, kurią gaubia sunkiai atskleidžiamos uždangos4.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 146
148\n\n## Puslapis 146\n\nprototipą atitinkanti prasmė išliko Pirėnų baskų ir Žemu\ntinės Bretanės kalbose1. Lietuvių kalboje jis išliko žodyje\nStiklas, kuris susideda iš s, si, sii, o tai išreiškia lotynų\nreciprocum, se, sanskrito sieti2, lenkų się; be to, lietuviš\nkas žodis Stiklas reiškia spindintį daiktą, žodyje glūdi\nG los s pradas.\n150\nKocebus teisingai vadina gintarą saulės akmeniu, se\nnovėje žinomu vardu3, taip pat tikra gamtos mįsle, kurią\ngaubia sunkiai atskleidžiamos uždangos4.