bažnytinės cenzūros

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Savo ir minėto miesto vardu [tarėjai] reikalavo, kad nuo tos naujai kapitulos pasisavintos jurisdikcijos būtų laisvi ir atleisti. O prelatai ir kanauninkai savo ir visos minėtos Vilniaus kapitulos vardu į tai atsakė, kad jie niekam skriaudos nepadarė, teise, nuo seno Vilniaus vyskupų suteikta ir tiek Apaštalų Sosto, tiek ir Lietuvos kunigaikščių, mūsų pirmtakų ir mūsų pačių patvirtinta, vadovavosi, kuria nuo neatmenamų laikų iki pat šios dienos, kiek tik buvo būtina, naudojosi; ir paremdami šitokį teiginį, pateikė kitados buvusio didžiai gerbiamo Vilniaus vyskupo Motiejaus raštą, kuriuo pačiai kapitulai ir jos valdiniams buvo suteikta jurisdikcija su leidimu taikyti bažnytines cenzūras, ir taip pat kitus minėto Motiejaus įpėdinių, Vilniaus vyskupų raštus, išrūpintus tiek iš Apaštalų Sosto, tiek iš jo legatų, patvirtinančius ir minėtą jurisdikciją, ir kitas teises, ir kapitulos bei Vilniaus bažnyčios statutą, pridurdami, kad prasižengta ne tik dėl pasaulietinių dalykų, bet ir dėl plėšimo ir smurto, miesto pareigūnų ar tarnų įvykdyto Vilniaus kapitulai, jos turtui bei valdiniams. O [vaitas ir tarėjai] nesilaikydami įstatymų pasisavina iš bažnyčios valdinių sau patogią jurisdikciją, [teigdami] esą šitai nei teise, nei papročiais nėra leista, kad jiems Vilniaus kapitula skirtų bažnytines cenzūras, nes ką nors spręsti bažnyčios valdinių atžvilgiu ar juos bausti už nusikaltimus priklauso ne tarėjams ar Vilniaus miestui, o Vilniaus kapitulai ir pagal teisę, ir pagal paprotį, iki šiol tvirtai saugotą.