Bažnytinė provincija – tai Lietuvos Bažnyčios administracinė struktūra, kurios savarankiškumo siekis ryškėjo skirtingais istorijos laikotarpiais. Vytautas rūpinosi ją įsteigti Lietuvoje ir iš pirmųjų trijų vyskupijų sudaryti nepriklausomą provinciją. Toks projektas turėjo užbaigti Lietuvos bažnytinio gyvenimo tvarkymą, o metropolijos įkūrimas, šaltinio vertinimu, būtų buvęs reikšmingas valstybei ir tautiniam gyvenimui. Vis dėlto Vytautui nepavyko iškovoti visiškos Lietuvos Bažnyčios laisvės ir tikro savarankiškumo. XX amžiuje, užmezgus oficialius santykius su Vatikanu, Lietuvos vyriausybė siekė atskiros provincijos, į kurią būtų įtrauktas ir okupuotasis Vilniaus kraštas, tačiau 1925 m. Vatikanas sudarė konkordatą su Lenkija, neatsižvelgdamas į Lietuvos teises; tuo metu provincijos klausimas liko nesutvarkytas.
Vartojama kalbant apie Lietuvos bažnytinės struktūros kūrimą, savarankiškumą ir santykius su kitomis arkivyskupijomis.
1930 m. šaltinyje aprašoma Vytauto pastanga įsteigti nepriklausomą Lietuvos bažnytinę provinciją; 1936 m. šaltinyje – Lietuvos vyriausybės siekis sudaryti atskirą provinciją su Vilniaus kraštu.
Tada kilo pavojus, kad bent okupuotosios Lietuvos Bažnyčia vėl gali būti surišta su Lenkijos arkivyskupijomis. Todėl, užmezgus oficialinius santykius su Vatikanu, pirmas vyriausybės rūpestis buvo sudaryti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, iš kurios nebūtų išskirtas okupuotasis Vilniaus kraštas. Tačiau Vatikanas 1925 metais sudarė konkordatą su Lenkija, visai neatsižvelgdamas į Lietuvos teises nepabaigtame ginče su Lenkija.
Iš pirmųjų trijų vyskupijų Vytautas, kaip žinome, norėjo sudaryti nepriklausomą Lietuvos bažnytinę provinciją. Tai būtų buvęs Vytauto vainikas, uždėtas visam Lietuvos christanizacijos darbui, nes su Lietuvos metropolijos įkūrimu būtų pilnai užbaigtas buvęs bažnytinio Lietuvos gyvenimo tvarkymas, ko Vytautas karštai siekė ir kas butų turėjęs didelės reikšmės, valstybei ir tautiniam gyvenimui. Bet kaip Lietuvos valstybei, taip ir jos bažnyčiai jam nepavyko iškovoti visiškos laisvės, tikro savarankiškumo.
10). Tuo metu buvo visiškai nesutvarkytas Lietuvos bažnytinės provincijos klausimas. Senosios Lietuvos valstybės laikais, nuo pat krikšto, visa etnografinė Lietuva priklausė Lenkijos Gniezno arkivyskupijai, o rusų valdymo laikais ji buvo įterpta į naujai sudarytą Mogilevo arkivyskupiją, kurios arkivyskupas buvo perkeltas į Petrapilį.
Iš pirmųjų trijų vyskupijų Vytautas, kaip žinome, norėjo sudaryti nepriklausomą Lietuvos bažnytinę provinciją. Tai būtų buvęs Vytauto vainikas, uždėtas visam Lietuvos christanizacijos darbui, nes su Lietuvos metropolijos įkūrimu būtų pilnai užbaigtas buvęs bažnytinio Lietuvos gyvenimo tvarkymas, ko Vytautas karštai siekė ir kas butų turėjęs didelės reikšmės, valstybei ir tautiniam gyvenimui.
Vytautas dėjo pastangų sujungti Vakarų ir Rytų Bažnyčias, Žemaitijoje skleidė katalikybę ir kūrė vyskupiją, rūpinosi įsteigti Lietuvoje bažnytinę provinciją, uoliai sekė Konstancijos susirinkimo eigą ir dažnai susirašinėjo su popiež. Martynu V, rė
Vytautas dėjo pastangų sujungti Vakarų ir Rytų Bažnyčias, Žemaitijoje skleidė katalikybę ir kūrė vyskupiją, rūpinosi įsteigti Lietuvoje bažnytinę provinciją, uoliai sekė Konstancijos susirinkimo eigą ir dažnai susirašinėjo su popiež. Martynu V, rė