atskalūnybė atskalūnai

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Nors broliai buvo linkę jų prašymą patenkinti, pasipriešino tam kiti Prūsijos ir Livonijos žmonės, tvirtindami, kad su jų belaisviais bus pasielgta taip, kaip reikalauja elgtis visiems žinomi karo papročiai. Išgirdę tokį sprendimą, kuršiai taip įtūžo ant tikėjimo ir tikinčiųjų, kad, broliams pradėjus pulti lietuvius, jie nelyginant tikri atskalūnai iš užpakalio nirtulingai užgriuvo krikščionis; lietuviams puolant iš priekio, o kuršiams iš užpakalio348, beveik visi abiejų žemių žmonės pasitraukė, palikdami čia brolius ir jiems ištikimus. Kurie ne kurie Prūsijos kilmingieji ištikimai palaikė brolius, vienas iš jų, sembas Sklodas iš Kvedenavos, Noliubo tėvas349, sušaukęs savo giminaičius ir bičiulius, pasakė: „Šiandien prisiminkite puikius drabužius, kurių dažnai gaudavote iš brolių, ir, užuot rengęsi vaiskiaspalviais drabužiais, parausvinkite savo drapanas žaizdų krauju, o užuot gėrę saldų medaus vyną, arba midų, kurio ne kartą esate gavę iš brolių rankų, gerkite šiandien žiaurios mirties kartėlį, išpažindami tikrąjį amžinosios trejybės tikėjimą”.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Tuo tarpu atvyko kuršiai, nuolankiai prašydami, kad, dievui padėjus krikščionims laimėti, jiems būtų sugrąžintos jų moterys ir vaikai. Nors broliai buvo linkę jų prašymą patenkinti, pasipriešino tam kiti Prūsijos ir Livonijos žmonės, tvirtindami, kad su jų belaisviais bus pasielgta taip, kaip reikalauja elgtis visiems žinomi karo papročiai. Išgirdę tokį sprendimą, kuršiai taip įtūžo ant tikėjimo ir tikinčiųjų, kad, broliams pradėjus pulti lietuvius, jie nelyginant tikri atskalūnai iš užpakalio nirtulingai užgriuvo krikščionis; lietuviams puolant iš priekio, o kuršiams iš užpakalio348, beveik visi abiejų žemių žmonės pasitraukė, palikdami čia brolius ir jiems ištikimus.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Šių dviejų vyrų regėjimai sutapo vienas su kitu net ir tuo, kad visos sielos, kurių kūnai krito tame Kuršo mūšyje, buvusios išganytos, išskyrus vieną. Nežinau, dėl ko ji buvo pasmerkta, vienas dievas tai žino. Visa tai leidžia daryti išvadą ir nedvejojant tikėti, kad pats Kristus, be kurio valios nieko žemėje negali įvykti, užleido ant savo tautos šį buvusių ir būsimų atskalūnybių antkrytį, norėdamas, kad nukautieji gautų danguje pelnytą atpildą, o likę gyvi atsidurtų pavojuose ir šitaip nuolatos grūdintų ištikimybę tikėjimui, kad netikėliai būtų sutriuškinti, nes tikėjimo dorybė išbandoma pavojų, nes ji saugi pavojuose, nes ji tolygi geriems darbams.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Lencenbergo pilies bei daugybės prūsų sudeginimą\n\n Tuo metu, kai prūsai buvo įtariami atskalūnybe, brolis Volradas, Notangos ir Varmės\nfogtas, vadinamas Volradu Nuostabiuoju355 (jis iš tiesų toks buvo), vakarieniavo su\nminėtosios žemės kilmingaisiais Lencenbergo pilyje356; praslinkus gerai valandai, kažin\nkas užpūtė šviesą ir užpuolė brolį Volradą; būtų jį ir nužudęs, jeigu tas nebūtų buvęs\nginkluotas. Kai šviesa buvo vėl įžiebta, jis parodė savo sudraskytus drabužius ir paklausė\nkilmingųjų, ko užsitarnavęs šitoks žmogžudys.