Mindaugo apostazijos klausimas šaltinyje pateikiamas kaip viena pagrindinių problemų.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 163
Didelės svarbos yra penktoji problema, dėl kurios daug kas sau\nyra laužęs galvą, būtent, ar Mindaugas iš tiesų iki mirties išliko krikš\nčionimi, tapdamas pagonių reakcijos kankiniu (toniu jį laiko J. Lat\nkowski), ar jis po didžiojo Žemaičių laimėjimo prie Durbės atsimetė\nnuo krikščionyįės. Nors daug Mindaugo apostazijos klausimu ra\nšyta, bet čia galima tarti kun. J. Stakausko (Mindaugo krikščioniu\nišlikimo šalininko) žodžiais, kad «turi tam tikro pagrindo ir priešin\ngoji nuomonė »^21.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 163
Didelės svarbos yra penktoji problema, dėl kurios daug kas sau yra laužęs galvą, būtent, ar Mindaugas iš tiesų iki mirties išliko krikš čionimi, tapdamas pagonių reakcijos kankiniu (toniu jį laiko J. Lat kowski), ar jis po didžiojo Žemaičių laimėjimo prie Durbės atsimetė nuo krikščionyįės. Nors daug Mindaugo apostazijos klausimu ra šyta, bet čia galima tarti kun. J. Stakausko (Mindaugo krikščioniu išlikimo šalininko) žodžiais, kad «turi tam tikro pagrindo ir priešin goji nuomonė »^21. Pagrindinės kronikos (Eiliuotinė, Ipatijaus) įsak miai pažymi Mindaugo apostaziją, tuo tarpu popiežius Klemensas IV, penkeriems metams praėjus po Mindaugo nužudymo (1268) kalbėjo apie jo šviesų atminimą^22.
Pagrindinės kronikos įsakmiai pažymi Mindaugo apostaziją.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 163
Didelės svarbos yra penktoji problema, dėl kurios daug kas sau yra laužęs galvą, būtent, ar Mindaugas iš tiesų iki mirties išliko krikš čionimi, tapdamas pagonių reakcijos kankiniu (toniu jį laiko J. Lat kowski), ar jis po didžiojo Žemaičių laimėjimo prie Durbės atsimetė nuo krikščionyįės. Nors daug Mindaugo apostazijos klausimu ra šyta, bet čia galima tarti kun. J. Stakausko (Mindaugo krikščioniu išlikimo šalininko) žodžiais, kad «turi tam tikro pagrindo ir priešin goji nuomonė »^21. Pagrindinės kronikos (Eiliuotinė, Ipatijaus) įsak miai pažymi Mindaugo apostaziją, tuo tarpu popiežius Klemensas IV, penkeriems metams praėjus po Mindaugo nužudymo (1268) kalbėjo apie jo šviesų atminimą^22.
Apostazija šiame tekste reiškia Mindaugo atkritimą nuo krikščionybės.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 197
Šalia Mindaugo «sostinės» vietos, penkių jo dokumentų tikrumo mįslės ir kitų neišaiškintų problemų, tai yra pats svarbiausias kontro versiškas klausimas, apie kurį tiek daug rašyta. Išskyrus pirmąjį Mindaugo tyrinėtoją J. Latkowski, kuriuo pasekė keli XIII amž. Lietuvą labiau studijavę lietuviai-kunigai^191 , lenkų ir vokiečių moks linėje literatūroje iki šiol perdėm vyrauja nuomonė, jog Mindaugas yra atkritęs nuo krikščionybės. Paskutinis argumentuotai už Min daugo apostaziją yra plačiai pasisakęs kritiškas lenkas H. Paszkie wicz^192 , kuris apskritai Lietuvos istorijoje stengiasi būti lietuviams gana objektyvus^193.
Mindaugo apostazijos klausimas siejamas su ginču, ar Mindaugas po Žemaičių laimėjimo prie Durbės atsimetė nuo krikščionybės.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 163
Didelės svarbos yra penktoji problema, dėl kurios daug kas sau\nyra laužęs galvą, būtent, ar Mindaugas iš tiesų iki mirties išliko krikš\nčionimi, tapdamas pagonių reakcijos kankiniu (toniu jį laiko J. Lat\nkowski), ar jis po didžiojo Žemaičių laimėjimo prie Durbės atsimetė\nnuo krikščionyįės. Nors daug Mindaugo apostazijos klausimu ra\nšyta, bet čia galima tarti kun. J. Stakausko (Mindaugo krikščioniu\nišlikimo šalininko) žodžiais, kad «turi tam tikro pagrindo ir priešin\ngoji nuomonė »^21.
Naujakrikštų valdovų apostazijos buvo žinomos ir kitose tautose, kai valdovų nuovoka apie naująjį tikėjimą dar būdavo grubi.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 199
Vykstant deryboms dėl krikšto, Mindaugo santykiai su ordinu buvo statomi pavyzdžiu. Psichologiškai gali būti visai supran tamas sugrįžimas pagonybėn karaliaus, kuris krikščionybę buvo priė męs iš vakarykščių priešų, po dešimtmečio vėl tapusių jo nepriete liais. Tokios apostazijos pas naujakrikštus valdovus, kurių nuovoka apie naująjį tikėjimą dar būdavo grubi, buvo žinomos ir kitose tau tose.
J. Stakauskas pripažino, kad nuomonė apie Mindaugo apostaziją po Durbės mūšio turi tam tikro pagrindo.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 163
Didelės svarbos yra penktoji problema, dėl kurios daug kas sau\nyra laužęs galvą, būtent, ar Mindaugas iš tiesų iki mirties išliko krikš\nčionimi, tapdamas pagonių reakcijos kankiniu (toniu jį laiko J. Lat\nkowski), ar jis po didžiojo Žemaičių laimėjimo prie Durbės atsimetė\nnuo krikščionyįės. Nors daug Mindaugo apostazijos klausimu ra\nšyta, bet čia galima tarti kun. J. Stakausko (Mindaugo krikščioniu\nišlikimo šalininko) žodžiais, kad «turi tam tikro pagrindo ir priešin\ngoji nuomonė »^21.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 199
Kokio intereso būtų galėjęs turėti kry žiuočių ordinas klaidingai painformuoti Romą — iš turimų versmių yra neišrišamas klausimas. Popiežiaus Klemenso IV teigiamas atsiliepimas apie Mindaugą Romos kurijoje tačiau pasiliko unikumas. Po 60 metų (1324 m.) popiežius Jonas XXII iš Avignono jau rašė priešingai, būtent, jog « Mindaugas su savo visa karalyste buvo atvirtęs į Kristaus tikėjimą, bet pasėkoje žiaurių ir nedraugiškų skriaudų, kurias padarė mylimi vokiečių ordino sūnūs, nuo tikėjimo atsimetė ir grižo į pirmutinę klaidą » 199 200.