Atsisakymas krikščionybės, atkritimas nuo tikėjimo.; atsimetimas nuo priimtos krikščionybės ar kito tikėjimo. Terminas vartojamas ginče dėl Mindaugo santykio su krikštu ir ordinu.
Didelės svarbos yra penktoji problema, dėl kurios daug kas sau\nyra laužęs galvą, būtent, ar Mindaugas iš tiesų iki mirties išliko krikš\nčionimi, tapdamas pagonių reakcijos kankiniu (toniu jį laiko J. Lat\nkowski), ar jis po didžiojo Žemaičių laimėjimo prie Durbės atsimetė\nnuo krikščionyįės. Nors daug Mindaugo apostazijos klausimu ra\nšyta, bet čia galima tarti kun. J. Stakausko (Mindaugo krikščioniu\nišlikimo šalininko) žodžiais, kad «turi tam tikro pagrindo ir priešin\ngoji nuomonė »^21.
Didelės svarbos yra penktoji problema, dėl kurios daug kas sau yra laužęs galvą, būtent, ar Mindaugas iš tiesų iki mirties išliko krikš čionimi, tapdamas pagonių reakcijos kankiniu (toniu jį laiko J. Lat kowski), ar jis po didžiojo Žemaičių laimėjimo prie Durbės atsimetė nuo krikščionyįės. Nors daug Mindaugo apostazijos klausimu ra šyta, bet čia galima tarti kun. J. Stakausko (Mindaugo krikščioniu išlikimo šalininko) žodžiais, kad «turi tam tikro pagrindo ir priešin goji nuomonė »^21. Pagrindinės kronikos (Eiliuotinė, Ipatijaus) įsak miai pažymi Mindaugo apostaziją, tuo tarpu popiežius Klemensas IV, penkeriems metams praėjus po Mindaugo nužudymo (1268) kalbėjo apie jo šviesų atminimą^22.
Didelės svarbos yra penktoji problema, dėl kurios daug kas sau\nyra laužęs galvą, būtent, ar Mindaugas iš tiesų iki mirties išliko krikš\nčionimi, tapdamas pagonių reakcijos kankiniu (toniu jį laiko J. Lat\nkowski), ar jis po didžiojo Žemaičių laimėjimo prie Durbės atsimetė\nnuo krikščionyįės. Nors daug Mindaugo apostazijos klausimu ra\nšyta, bet čia galima tarti kun. J. Stakausko (Mindaugo krikščioniu\nišlikimo šalininko) žodžiais, kad «turi tam tikro pagrindo ir priešin\ngoji nuomonė »^21.
Vykstant deryboms dėl krikšto, Mindaugo santykiai su ordinu buvo statomi pavyzdžiu. Psichologiškai gali būti visai supran tamas sugrįžimas pagonybėn karaliaus, kuris krikščionybę buvo priė męs iš vakarykščių priešų, po dešimtmečio vėl tapusių jo nepriete liais. Tokios apostazijos pas naujakrikštus valdovus, kurių nuovoka apie naująjį tikėjimą dar būdavo grubi, buvo žinomos ir kitose tau tose.
Didelės svarbos yra penktoji problema, dėl kurios daug kas sau\nyra laužęs galvą, būtent, ar Mindaugas iš tiesų iki mirties išliko krikš\nčionimi, tapdamas pagonių reakcijos kankiniu (toniu jį laiko J. Lat\nkowski), ar jis po didžiojo Žemaičių laimėjimo prie Durbės atsimetė\nnuo krikščionyįės. Nors daug Mindaugo apostazijos klausimu ra\nšyta, bet čia galima tarti kun. J. Stakausko (Mindaugo krikščioniu\nišlikimo šalininko) žodžiais, kad «turi tam tikro pagrindo ir priešin\ngoji nuomonė »^21.
Didelės svarbos yra penktoji problema, dėl kurios daug kas sau yra laužęs galvą, būtent, ar Mindaugas iš tiesų iki mirties išliko krikš čionimi, tapdamas pagonių reakcijos kankiniu (toniu jį laiko J. Lat kowski), ar jis po didžiojo Žemaičių laimėjimo prie Durbės atsimetė nuo krikščionyįės. Nors daug Mindaugo apostazijos klausimu ra šyta, bet čia galima tarti kun. J. Stakausko (Mindaugo krikščioniu išlikimo šalininko) žodžiais, kad «turi tam tikro pagrindo ir priešin goji nuomonė »^21. Pagrindinės kronikos (Eiliuotinė, Ipatijaus) įsak miai pažymi Mindaugo apostaziją, tuo tarpu popiežius Klemensas IV, penkeriems metams praėjus po Mindaugo nužudymo (1268) kalbėjo apie jo šviesų atminimą^22.
Šalia Mindaugo «sostinės» vietos, penkių jo dokumentų tikrumo mįslės ir kitų neišaiškintų problemų, tai yra pats svarbiausias kontro versiškas klausimas, apie kurį tiek daug rašyta. Išskyrus pirmąjį Mindaugo tyrinėtoją J. Latkowski, kuriuo pasekė keli XIII amž. Lietuvą labiau studijavę lietuviai-kunigai^191 , lenkų ir vokiečių moks linėje literatūroje iki šiol perdėm vyrauja nuomonė, jog Mindaugas yra atkritęs nuo krikščionybės. Paskutinis argumentuotai už Min daugo apostaziją yra plačiai pasisakęs kritiškas lenkas H. Paszkie wicz^192 , kuris apskritai Lietuvos istorijoje stengiasi būti lietuviams gana objektyvus^193.