Apostazija šiame istoriniame kontekste yra Mindaugo atkritimo nuo krikščionybės klausimas. Šaltinyje ji pristatoma kaip viena pagrindinių ir daug diskusijų sukėlusių Mindaugo istorijos problemų. Ginčas susijęs su tuo, ar Mindaugas po Žemaičių laimėjimo prie Durbės atsisakė krikščionybės, ar iki mirties liko krikščionis. Pagrindinės kronikos įsakmiai mini Mindaugo apostaziją, tačiau šaltinyje pabrėžiama, kad egzistuoja ir priešinga, jo krikščionybę ginanti nuomonė. J. Stakauskas pripažino, jog versija apie Mindaugo atsimetimą turi tam tikro pagrindo, o tokios naujakrikštų valdovų apostazijos buvo žinomos ir kitose tautose. Pateikti duomenys nepakankami tiksliai nurodyti objekto laikotarpį, vietą ir savarankišką istorinį vaidmenį.
Zenono Ivinskio 1978 m. istoriniame tekste apostazija vartojama kalbant apie Mindaugo galimą atkritimą nuo krikščionybės; tai pateikiama kaip ginčytinas istorinis klausimas.
Didelės svarbos yra penktoji problema, dėl kurios daug kas sau yra laužęs galvą, būtent, ar Mindaugas iš tiesų iki mirties išliko krikščionimi, tapdamas pagonių reakcijos kankiniu (toniu jį laiko J. Latkowski), ar jis po didžiojo Žemaičių laimėjimo prie Durbės atsimetė nuo krikščionyįės. Nors daug Mindaugo apostazijos klausimu rašyta, bet čia galima tarti kun. J. Stakausko (Mindaugo krikščioniu išlikimo šalininko) žodžiais, kad «turi tam tikro pagrindo ir priešingoji nuomonė »^21.
Didelės svarbos yra penktoji problema, dėl kurios daug kas sau yra laužęs galvą, būtent, ar Mindaugas iš tiesų iki mirties išliko krikščionimi, tapdamas pagonių reakcijos kankiniu (toniu jį laiko J. Latkowski), ar jis po didžiojo Žemaičių laimėjimo prie Durbės atsimetė nuo krikščionyįės. Nors daug Mindaugo apostazijos klausimu rašyta, bet čia galima tarti kun. J. Stakausko (Mindaugo krikščioniu išlikimo šalininko) žodžiais, kad «turi tam tikro pagrindo ir priešingoji nuomonė »^21. Pagrindinės kronikos (Eiliuotinė, Ipatijaus) įsakmiai pažymi Mindaugo apostaziją, tuo tarpu popiežius Klemensas IV, penkeriems metams praėjus po Mindaugo nužudymo (1268) kalbėjo apie jo šviesų atminimą^22.
Šalia Mindaugo «sostinės» vietos, penkių jo dokumentų tikrumo mįslės ir kitų neišaiškintų problemų, tai yra pats svarbiausias kontroversiškas klausimas, apie kurį tiek daug rašyta. Išskyrus pirmąjį Mindaugo tyrinėtoją J. Latkowski, kuriuo pasekė keli XIII amž. Lietuvą labiau studijavę lietuviai-kunigai^191 , lenkų ir vokiečių mokslinėje literatūroje iki šiol perdėm vyrauja nuomonė, jog Mindaugas yra atkritęs nuo krikščionybės. Paskutinis argumentuotai už Mindaugo apostaziją yra plačiai pasisakęs kritiškas lenkas H. Paszkiewicz^192 , kuris apskritai Lietuvos istorijoje stengiasi būti lietuviams gana objektyvus^193.
Didelės svarbos yra penktoji problema, dėl kurios daug kas sau yra laužęs galvą, būtent, ar Mindaugas iš tiesų iki mirties išliko krikščionimi, tapdamas pagonių reakcijos kankiniu (toniu jį laiko J. Latkowski), ar jis po didžiojo Žemaičių laimėjimo prie Durbės atsimetė nuo krikščionyįės. Nors daug Mindaugo apostazijos klausimu rašyta, bet čia galima tarti kun. J. Stakausko (Mindaugo krikščioniu išlikimo šalininko) žodžiais, kad «turi tam tikro pagrindo ir priešingoji nuomonė »^21.
Didelės svarbos yra penktoji problema, dėl kurios daug kas sau yra laužęs galvą, būtent, ar Mindaugas iš tiesų iki mirties išliko krikščionimi, tapdamas pagonių reakcijos kankiniu (toniu jį laiko J. Latkowski), ar jis po didžiojo Žemaičių laimėjimo prie Durbės atsimetė nuo krikščionyįės. Nors daug Mindaugo apostazijos klausimu rašyta, bet čia galima tarti kun. J. Stakausko (Mindaugo krikščioniu išlikimo šalininko) žodžiais, kad «turi tam tikro pagrindo ir priešingoji nuomonė »^21. Pagrindinės kronikos (Eiliuotinė, Ipatijaus) įsakmiai pažymi Mindaugo apostaziją, tuo tarpu popiežius Klemensas IV, penkeriems metams praėjus po Mindaugo nužudymo (1268) kalbėjo apie jo šviesų atminimą^22.
Didelės svarbos yra penktoji problema, dėl kurios daug kas sau yra laužęs galvą, būtent, ar Mindaugas iš tiesų iki mirties išliko krikščionimi, tapdamas pagonių reakcijos kankiniu (toniu jį laiko J. Latkowski), ar jis po didžiojo Žemaičių laimėjimo prie Durbės atsimetė nuo krikščionyįės. Nors daug Mindaugo apostazijos klausimu rašyta, bet čia galima tarti kun. J. Stakausko (Mindaugo krikščioniu išlikimo šalininko) žodžiais, kad «turi tam tikro pagrindo ir priešingoji nuomonė »^21.
Vykstant deryboms dėl krikšto, Mindaugo santykiai su ordinu buvo statomi pavyzdžiu. Psichologiškai gali būti visai suprantamas sugrįžimas pagonybėn karaliaus, kuris krikščionybę buvo priėmęs iš vakarykščių priešų, po dešimtmečio vėl tapusių jo neprieteliais. Tokios apostazijos pas naujakrikštus valdovus, kurių nuovoka apie naująjį tikėjimą dar būdavo grubi, buvo žinomos ir kitose tautose.