Po Glinskio puolimo prieš Minską karalius pasiuntė į miestą penkis tūkstančius algininkų, didikų kariaunas ir karališkąsias vėliavas. Prieš mūšį algininkai įsitvirtino rikiuotės priekyje, kai Konstantinas stojo dešiniajame, o Mikalojus Kameneckis kairiajame sparne. Po Mengli Girėjaus įsiveržimo į Rusią iš žiemos stovyklų buvo skubiai iškviesti algininkai, o Lanckoronskiui pavesta atremti grėsmę valstybei.
Tuo tarpu Glinskis su savo ir maskvėnų pulkais užpuolė Minską, bet visos jo pastangos nuėjo perniek, nes bajorai grūmėsi labai ryžtingai, gindami žmonas bei vaikus, su kuriais buvo pasitraukę į miestą. Gavęs šią žinią, karalius iš pradžių pasiuntė j Minską penkis tūkstančius algininkų bei didikų kariaunas ir karališkąsias vėliavas, o netrukus ir pats skubiai patraukė paskui išsiųstąją kariuomenę sutelkęs pašauktinių bajorų jėgas ir valstybės viduje įsikūrusių skitų būrius. Glinskis, nutraukęs Minsko apgulą gal dėl sąžinės priekaištų, gal iš pagarbos karaliui, pirmiausia su savo kariais nužygiavo į Borisovą, o iš ten į Oršą, nedrįsdamas stoti į atvirą kovą veikiausiai dėl to, kad turėjo per mažai karių.
Kai žinia apie šį S k ita i su m u ša m i Ruįsiveržimą pasiekė Krokuvą, šio je skubiai ten išsiuntė karaliaus bei didikų karius, turėjusius sulaikyti priešą. Be to, kuo greičiausiai iš žiemos stovyklų iškvietė algininkus, o lenkų kariuomenės lauko etmonui Lanckoronskiui įsakė atremti virš valstybės pakibusią grėsmę. Skubiai žygiuodamas, jis pralenkė gandą apie savo karių artėjimą ir, netikėtai užtikęs keliolika priešo vėliavų, plėšikaujančių po kaimus, nukovė septynis šimtus skitų.
Kai žinia apie šį S k ita i su m u ša m i Ruįsiveržimą pasiekė Krokuvą, šio je skubiai ten išsiuntė karaliaus bei didikų karius, turėjusius sulaikyti priešą. Be to, kuo greičiausiai iš žiemos stovyklų iškvietė algininkus, o lenkų kariuomenės lauko etmonui Lanckoronskiui įsakė atremti virš valstybės pakibusią grėsmę. Skubiai žygiuodamas, jis pralenkė gandą apie savo karių artėjimą ir, netikėtai užtikęs keliolika priešo vėliavų, plėšikaujančių po kaimus, nukovė septynis šimtus skitų.
Tuo tarpu Glinskis su savo ir maskvėnų pulkais užpuolė Minską, bet visos jo pastangos nuėjo perniek, nes bajorai grūmėsi labai ryžtingai, gindami žmonas bei vaikus, su kuriais buvo pasitraukę į miestą. Gavęs šią žinią, karalius iš pradžių pasiuntė j Minską penkis tūkstančius algininkų bei didikų kariaunas ir karališkąsias vėliavas, o netrukus ir pats skubiai patraukė paskui išsiųstąją kariuomenę sutelkęs pašauktinių bajorų jėgas ir valstybės viduje įsikūrusių skitų būrius. Glinskis, nutraukęs Minsko apgulą gal dėl sąžinės priekaištų, gal iš pagarbos karaliui, pirmiausia su savo kariais nužygiavo į Borisovą, o iš ten į Oršą, nedrįsdamas stoti į atvirą kovą veikiausiai dėl to, kad turėjo per mažai karių.