Po Glinskio puolimo prieš Minską karalius pasiuntė į miestą penkis tūkstančius algininkų, didikų kariaunas ir karališkąsias vėliavas. Prieš mūšį algininkai įsitvirtino rikiuotės priekyje, kai Konstantinas stojo dešiniajame, o Mikalojus Kameneckis kairiajame sparne. Po Mengli Girėjaus įsiveržimo į Rusią iš žiemos stovyklų buvo skubiai iškviesti algininkai, o Lanckoronskiui pavesta atremti grėsmę valstybei.
Tuo tarpu Glinskis su savo ir maskvėnų pulkais už\npuolė Minską, bet visos jo pastangos nuėjo perniek,\nnes bajorai grūmėsi labai ryžtingai, gindami žmonas\nbei vaikus, su kuriais buvo pasitraukę į miestą. Ga\nvęs šią žinią, karalius iš pradžių pasiuntė j Minską pen\nkis tūkstančius algininkų bei didikų kariaunas ir ka\nrališkąsias vėliavas, o netrukus ir pats skubiai patrau\nkė paskui išsiųstąją kariuomenę sutelkęs pašauktinių\nbajorų jėgas ir valstybės viduje įsikūrusių skitų bū\nrius. Glinskis, nutraukęs Minsko apgulą gal dėl sąžinės\npriekaištų, gal iš pagarbos karaliui, pirmiausia su savo\nkariais nužygiavo į Borisovą, o iš ten į Oršą, nedrįs\ndamas stoti į atvirą kovą veikiausiai dėl to, kad turė\njo per mažai karių.
Kai žinia apie šį \nS k ita i su m u ša m i Ru- \nįsiveržimą pasiekė Krokuvą,\nšio je \nskubiai ten išsiuntė karaliaus\nbei didikų karius, turėjusius \nsulaikyti priešą. Be to, kuo greičiausiai iš žiemos sto\nvyklų iškvietė algininkus, o lenkų kariuomenės lauko \netmonui Lanckoronskiui įsakė atremti virš valstybės \npakibusią grėsmę. Skubiai žygiuodamas, jis pralenkė \ngandą apie savo karių artėjimą ir, netikėtai užtikęs \nkeliolika priešo vėliavų, plėšikaujančių po kaimus, \nnukovė septynis šimtus skitų.