Santrauka
Karalius Kazimieras leido Kafos gyventojams savo valdomose žemėse samdyti algininkus įgulos tarnybai. Po Glinskio puolimo prieš Minską karalius pasiuntė į miestą penkis tūkstančius algininkų, didikų kariaunas ir karališkąsias vėliavas. Prieš mūšį algininkai įsitvirtino rikiuotės priekyje, kai Konstantinas stojo dešiniajame, o Mikalojus Kameneckis kairiajame sparne.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia | ||
|---|---|---|---|---|
t-001 Karalius Kazimieras leido Kafos gyventojams savo valdomose žemėse samdyti algininkus įgulos tarnybai.
| c-001 | |||
t-002 Po Glinskio puolimo prieš Minską karalius pasiuntė į miestą penkis tūkstančius algininkų, didikų kariaunas ir karališkąsias vėliavas.
| c-002 | |||
t-003 Prieš mūšį algininkai įsitvirtino rikiuotės priekyje, kai Konstantinas stojo dešiniajame, o Mikalojus Kameneckis kairiajame sparne.
| c-003 | |||
t-004 Aleksandras išsiuntė Slucko kunigaikščiui Simonui Mykolaičiui į pagalbą dvarionis ir nemaža vengrų algininkų.
| c-004 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Karalius Kazimieras leido Kafos gyventojams savo valdomose žemėse samdyti algininkus įgulos tarnybai.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Tuo tarpu vienas netikėtas įvy kis sukėlė dar didesnį abipusį įtarumą ir nepasitikėjimą. Teodosijos miesto (vadinamosios Kafos), esančios prie Juodosios jūros, gyventojai, pagrįstai baimindamiesi kaimynystėje augančios turkų galybės, susimanė pasi samdyti krikščioniškose karalystėse karių, tinkamų įgulos tarnybai. Karalius Ka- K afos g y v e n to ja i ieš- zimieras jiems leido ir savo ko p a g a lb in in k ų Len- valdomose žemėse pasitelkti k ijo je algininkų.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Po Glinskio puolimo prieš Minską karalius pasiuntė į miestą penkis tūkstančius algininkų, didikų kariaunas ir karališkąsias vėliavas.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Tuo tarpu Glinskis su savo ir maskvėnų pulkais už puolė Minską, bet visos jo pastangos nuėjo perniek, nes bajorai grūmėsi labai ryžtingai, gindami žmonas bei vaikus, su kuriais buvo pasitraukę į miestą. Ga vęs šią žinią, karalius iš pradžių pasiuntė j Minską pen kis tūkstančius algininkų bei didikų kariaunas ir ka rališkąsias vėliavas, o netrukus ir pats skubiai patrau kė paskui išsiųstąją kariuomenę sutelkęs pašauktinių bajorų jėgas ir valstybės viduje įsikūrusių skitų bū rius. Glinskis, nutraukęs Minsko apgulą gal dėl sąžinės priekaištų, gal iš pagarbos karaliui, pirmiausia su savo kariais nužygiavo į Borisovą, o iš ten į Oršą, nedrįs damas stoti į atvirą kovą veikiausiai dėl to, kad turė jo per mažai karių.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Prieš mūšį algininkai įsitvirtino rikiuotės priekyje, kai Konstantinas stojo dešiniajame, o Mikalojus Kameneckis kairiajame sparne.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Šis tau rus ginčas nutrūko ne todėl, kad buvo susitarta, bet dėl to, kad iškilo reikalas stoti į kovą, nes atėjo ži nia, jog priešas, susirikiavęs kovos tvarka, esąs jau čia pat. Konstantinas su savaisiais įsitaisė dešiniajame sparne, o kairiajame — Mikalojus Kameneckis, rikiuo tės priekyje įsitvirtino algininkai, o į rezervą paskyrė būrius tų bajorų, kurie savo valia iš visur susirinko at remti pavojaus. Vyriausiuoju karvedžiu paliko Lanc- koronskį.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Aleksandras išsiuntė Slucko kunigaikščiui Simonui Mykolaičiui į pagalbą dvarionis ir nemaža vengrų algininkų.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
APIE PEREKOPO TOTORIŲ SIAUTĖJIMĄ PO SLUCKO IR NAUGARDUKO KRAŠTUS, TAIP PAT APIE LIETUVOS IR LENKUOS VALDOVO ALEKSANDRO SUSIPYKIMĄ SU LIETUVOS DIDIKAIS IR JO PARALYŽIAVIMĄ Tą patį rudenį1 pasiekė žinia karalių Aleksandrą, kad totoriai, perėję Pripetės upę, siaubia valsčius. Ka ralius parašė Slucko kunigaikščiui Simonui Mykolai čiui 2 ir išsiuntė jam į pagalbą Podolės vaivadaitį poną Joną Bučackį3 , o su juo savo dvarionis — lietuvius ir rusus— ir nemaža vengrų algininkų. O Slucko kuni gaikštis Simonas su ponu vaivadaičiu ir su visais minė tais dvarionimis vijosi totorius ir nedaugelį jų pasivijo už šešių mylių nuo Bobruisko 4 , prie Lizos 5 upės; buvo jų tik pusantro šimto.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|
Ryšiai
Susiję objektai
- Bajorai
- Konstantinas (Karijotaitis)
- Lietuviai
- Maskvėnai
- Totoriai
- Vengrai
- dvarionis
- rezervas
- senieji mėnesių vardai ir devintinės
- skitai
- įgula
- Eustachijus Daškevičius
- Jonas Černinas
- Kafos gyventojai
- Karaliaus Žygimanto žygis prieš Glinskį ir nesėkminga Minsko apgula
- Konstantinas Ostrogiškis
- Moldavijos vaivados Stepono vasalinė priesaika Kolomyjoje
- Samdinių verbavimas krikščioniškose karalystėse įgulos tarnybai
- Skitų sumušimas Volynėje ir prie Slučės
- Aleksandras
- dvarionys