Variagai

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Nors ir patogioje padėtyje, ir išsistačiusi gražioje vietoje, dviejų upių santakoje: Vilijos, arba Neries5, ir Vilnios, vėliau pavadintos surašytos klausantis jų skaldų, bei šiaurės kronikos byloja ne apie vieną tokį žygį. Man vis dėlto atrodo, kad įvykis, aprašytas Petro Olai „Danų kronikoje", yra kaip tik tas, kuris, viena vertus, atbloškė Riuriką ir jo variagus į Rusiją, kita vertus, galbūt tariamąjį Palemoną su draugais - į Lietuvą. Juk šis kronikininkas pasakoja, kad apie 880 metus, viešpataujant Danijoje karaliui Kanutui (Cnud), kai dėl pragaištingo nederliaus visiems gyventojams trūko grūdų, buvo įsakyta kas trečią žmogų išvaryti iš valsčiaus visiems laikams.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

2 Apie Lietuvos ir Žemaitijos tapatumą ir apie tą jos dalijimą į aukštutinę ir žemutinę sužinome iš kuo patikimiausio šaltinio, iš didžiojo kunigaikščio Vytauto 1420 metais Romos imperatoriui Zigmantui rašvto laiško: Terra Samaytarum, - pa- 14 ## Puslapis 31 I KNYGA Visame tame plote, nuo senų senovės apaugusiame giriomis, palei gausių upių, versmių, ežerų krantus, stovėjo varganos medžioklių trobelės. Pirmieji normanai iš Skandinavijos, IX amžiuje Rusioje žinomi variagų vardu, susivilioję plėšikavimu ir prekyba gintarinėse pakrantėse, atnešė tam tikros pažangos tiems varganiems gyventojams, panašiai kaip ir į Rusios kraštus už Dvinos. Tikriausiai tie žygiai iš Švedijos, Norvegijos ir Danijos, dažnai kartojami į Baltijos pakrantes, davė pradžią legendiniam pasakojimui apie Palemono ir jo Romos riterių3 atvykimą iš Italijos.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Vietovė, kurioje dabar dunkso Vilnius, iš Islandijos keliautojų pasakojimų žinoma jau XII amžiuje; XIII amžiui įpusėjus ten būta medinių namų gyvenvietės4. Nors ir patogioje padėtyje, ir išsistačiusi gražioje vietoje, dviejų upių santakoje: Vilijos, arba Neries5, ir Vilnios, vėliau pavadintos surašytos klausantis jų skaldų, bei šiaurės kronikos byloja ne apie vieną tokį žygį. Man vis dėlto atrodo, kad įvykis, aprašytas Petro Olai „Danų kronikoje", yra kaip tik tas, kuris, viena vertus, atbloškė Riuriką ir jo variagus į Rusiją, kita vertus, galbūt tariamąjį Palemoną su draugais - į Lietuvą.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

2 Apie Lietuvos ir Žemaitijos tapatumą ir apie tą jos dalijimą į aukštutinę ir žemutinę sužinome iš kuo patikimiausio šaltinio, iš didžiojo kunigaikščio Vytauto 1420 metais Romos imperatoriui Zigmantui rašvto laiško: Terra Samaytarum, - pa- 14 ## Puslapis 31 I KNYGA Visame tame plote, nuo senų senovės apaugusiame giriomis, palei gausių upių, versmių, ežerų krantus, stovėjo varganos medžioklių trobelės. Pirmieji normanai iš Skandinavijos, IX amžiuje Rusioje žinomi variagų vardu, susivilioję plėšikavimu ir prekyba gintarinėse pakrantėse, atnešė tam tikros pažangos tiems varganiems gyventojams, panašiai kaip ir į Rusios kraštus už Dvinos. Tikriausiai tie žygiai iš Švedijos, Norvegijos ir Danijos, dažnai kartojami į Baltijos pakrantes, davė pradžią legendiniam pasakojimui apie Palemono ir jo Romos riterių3 atvykimą iš Italijos.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3

Juk variagų vardu, mūsų supratimu, galėjo būti vadinama kiekviena skandinavų gyvenvietė, buvusi už Skanijos ribų, o tokių Ostrogardija IX amžiuje nestokojo.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3

Betgi patį garsiausią vardą ir didžiausią reikšmę turėjo skandinavai, o IX amžiuje tarp jų suklestėjo Rusios variagai, tai yra skandinavų nausėdininkai Rusioje, mūsų supratimu, Lietuvos žemių užkariautojai, įsikūrę Rusioje, Nemuno žemupyje.