Narbutas prūsų Romovės ąžuolą vaizdavo kaip didžiausių šventybių prieglaudą, kurią, kronikininkų liudijimu, puolant Prūsiją bandė sunaikinti Boleslovas Kreivaburnis. Narbutas spėjo, kad senovės žyniai galėjo dirbtinai apauginti šventąjį ąžuolą amalu, kad jo vainikas žaliuotų ir žiemą. Narbutas manė, kad prie šventyklų augo šventieji ąžuolai, nes jų šventumas lietuvių mitologijoje susiliejo su dievų buveinės vaizdiniu.
Narbutas prūsų Romovės ąžuolą vaizdavo kaip didžiausių šventybių prieglaudą, kurią, kronikininkų liudijimu, puolant Prūsiją bandė sunaikinti Boleslovas Kreivaburnis.
Dabar tas medis jau nugriuvęs , bet dar būtų stovėjęs iki šiol, jeigu su juo būtų pagarbiau elgiamasi; mat kiekvienas jame išrėždavo savo vardą ir metus, elgdavosi kaip norėdavo“. Kronikininkai teigia, kad, pasak vietos padavimų, toje vietoje senovėje buvusi ir prūsų šventykla. Apskritai reikia manyti, kad visur, kur buvo šventyklos, augo šventieji ąžuolai, kadangi šio medžio šventumas lietuvių mitologijoje susiliejo su dievų buveinės vaizdiniu.
Vis dėlto galimas daiktas, kad amalą įveisdavo medžiuose dirbtiniu būdu; todėl reikėtų manyti, jog senovės žyniai mokėjo šventąjį ąžuolą taip apauginti amalu, kad jo lapai būtų nepaprastai tankūs, o žiemą amalo žaluma nuspalvintų jo vainiką. Sventamiestyje, vėliau Heiligenbeilyje, vadinamame Šventuoju Kirveliu, augo panašios rūšies žiemą vasarą žalias neapsakomo storumo ąžuolas. Varmijos vyskupų biografas Treteris sako: „Toje vietoje, kur yra Heiligenbeilis, augo milžiniškas ąžuolas, kuris tiek vasarą, tiek žiemą žaliavo (be abejo, velnio pastangomis).
Dabar tas medis jau nugriuvęs , bet dar būtų stovėjęs iki šiol, jeigu su juo būtų pagarbiau elgiamasi; mat kiekvienas jame išrėždavo savo vardą ir metus, elgdavosi kaip norėdavo“. Kronikininkai teigia, kad, pasak vietos padavimų, toje vietoje senovėje buvusi ir prūsų šventykla. Apskritai reikia manyti, kad visur, kur buvo šventyklos, augo šventieji ąžuolai, kadangi šio medžio šventumas lietuvių mitologijoje susiliejo su dievų buveinės vaizdiniu.
Žinoma, kas tas krūmas, nenumetantis žiemą lapų, dauginasi iš sėklų, esančių gražiose baltose uogose, kurios nunoksta žiemą ir paukščių yra godžiai lesamos; šios sėklos niekad nesudygsta žemėje, o sudygsta ant kito medžio šakos, kur jas užneša paukščiai su uogomis; dėl savo klijingo paviršiaus jos, atsitiktinai prilipusios, tenai ir sudygsta; šie krūmai, kupetomis augdami ant medžių, užauga sieto dydžio. Nežinau, ar, be beržo ir ąžuolo, amalas auga kituose medžiuose; ąžuolo amalas pas mus dabar yra net didelė retenybė. Vis dėlto galimas daiktas, kad amalą įveisdavo medžiuose dirbtiniu būdu; todėl reikėtų manyti, jog senovės žyniai mokėjo šventąjį ąžuolą taip apauginti amalu, kad jo lapai būtų nepaprastai tankūs, o žiemą amalo žaluma nuspalvintų jo vainiką.
Dybove, prie Torunės, buvo senovės prūsų šventasis ąžuo las arba šventykla, savo viduryje turėjusi neapsakomo didumo ąžuolą; dėl artimos sienos ji buvo gerai įtvirtinta.
Tai buvo 1258 metais“ . Dybove, prie Torunės, buvo senovės prūsų šventasis ąžuolas arba šventykla, savo viduryje turėjusi neapsakomo didumo ąžuolą; dėl artimos sienos ji buvo gerai įtvirtinta. Kryžiuočiai paėmė ją, įžengdami į Prūsus, ir, kaip pastebi Hartknochas, toje vietoje įkūrė Senąją Torunę. Ponas Svenckis12 13 nekritiškai teigia, kad šis ąžuolas, kaip ir visi kiti panašūs to krašto medžiai, dėl savo storumo buvęs kaip tvirtovė.