Narbutas prūsų Romovės ąžuolą vaizdavo kaip didžiausių šventybių prieglaudą, kurią, kronikininkų liudijimu, puolant Prūsiją bandė sunaikinti Boleslovas Kreivaburnis. Narbutas spėjo, kad senovės žyniai galėjo dirbtinai apauginti šventąjį ąžuolą amalu, kad jo vainikas žaliuotų ir žiemą. Narbutas manė, kad prie šventyklų augo šventieji ąžuolai, nes jų šventumas lietuvių mitologijoje susiliejo su dievų buveinės vaizdiniu.
Narbutas prūsų Romovės ąžuolą vaizdavo kaip didžiausių šventybių prieglaudą, kurią, kronikininkų liudijimu, puolant Prūsiją bandė sunaikinti Boleslovas Kreivaburnis.
Dabar tas medis jau nugriuvęs , bet dar būtų stovėjęs iki šiol, jeigu su juo būtų pagarbiau elgiamasi; mat kiekvienas jame išrėždavo savo vardą ir metus, elgdavosi kaip norėdavo“. Kronikininkai teigia, kad, pasak vietos padavimų, toje vie toje senovėje buvusi ir prūsų šventykla. Apskritai reikia ma nyti, kad visur, kur buvo šventyklos, augo šventieji ąžuolai, kadangi šio medžio šventumas lietuvių mitologijoje susiliejo su dievų buveinės vaizdiniu.
Vis dėlto galimas daiktas, kad amalą įveisdavo medžiuose dirbtiniu būdu; todėl reikėtų manyti, jog senovės žyniai mokėjo šventąjį ąžuolą taip apauginti amalu, kad jo lapai būtų nepaprastai tankūs, o žie mą amalo žaluma nuspalvintų jo vainiką. Sventamiestyje, vėliau Heiligenbeilyje, vadinamame Šven tuoju Kirveliu, augo panašios rūšies žiemą vasarą žalias neap sakomo storumo ąžuolas. Varmijos vyskupų biografas Trete- ris sako: „Toje vietoje, kur yra Heiligenbeilis, augo milžiniš kas ąžuolas, kuris tiek vasarą, tiek žiemą žaliavo (be abejo, velnio pastangomis).
Dabar tas medis jau nugriuvęs , bet dar būtų stovėjęs iki šiol, jeigu su juo būtų pagarbiau elgiamasi; mat kiekvienas jame išrėždavo savo vardą ir metus, elgdavosi kaip norėdavo“. Kronikininkai teigia, kad, pasak vietos padavimų, toje vie toje senovėje buvusi ir prūsų šventykla. Apskritai reikia ma nyti, kad visur, kur buvo šventyklos, augo šventieji ąžuolai, kadangi šio medžio šventumas lietuvių mitologijoje susiliejo su dievų buveinės vaizdiniu.
Žinoma, kas tas krūmas, nenumetantis žiemą lapų, dau ginasi iš sėklų, esančių gražiose baltose uogose, kurios nunoks ta žiemą ir paukščių yra godžiai lesamos; šios sėklos niekad nesudygsta žemėje, o sudygsta ant kito medžio šakos, kur jas užneša paukščiai su uogomis; dėl savo klijingo paviršiaus jos, atsitiktinai prilipusios, tenai ir sudygsta; šie krūmai, kupeto mis augdami ant medžių, užauga sieto dydžio. Nežinau, ar, be beržo ir ąžuolo, amalas auga kituose medžiuose; ąžuolo ama las pas mus dabar yra net didelė retenybė. Vis dėlto galimas daiktas, kad amalą įveisdavo medžiuose dirbtiniu būdu; todėl reikėtų manyti, jog senovės žyniai mokėjo šventąjį ąžuolą taip apauginti amalu, kad jo lapai būtų nepaprastai tankūs, o žie mą amalo žaluma nuspalvintų jo vainiką.
Dybove, prie Torunės, buvo senovės prūsų šventasis ąžuo las arba šventykla, savo viduryje turėjusi neapsakomo didumo ąžuolą; dėl artimos sienos ji buvo gerai įtvirtinta.
Tai buvo 1258 metais“ . Dybove, prie Torunės, buvo senovės prūsų šventasis ąžuo las arba šventykla, savo viduryje turėjusi neapsakomo didumo ąžuolą; dėl artimos sienos ji buvo gerai įtvirtinta. Kryžiuočiai paėmė ją, įžengdami į Prūsus, ir, kaip pastebi Hartknochas, toje vietoje įkūrė Senąją Torunę. Ponas Svenckis12 13 nekritiškai teigia, kad šis ąžuolas, kaip ir visi kiti panašūs to krašto me džiai, dėl savo storumo buvęs kaip tvirtovė.