Narbutas Upinę aprašė kaip upių, šaltinių ir apskritai tekančio vandens deivę, kuriai esą aukoti balti paršeliai. Narbutas rašė, kad prie Zapyškio tekėjęs mažas upelis anksčiau vadintas Upinės upeliu, o vėliau - Išganytojo vardu. Narbutas pasakojo, kad Upine vadinama senė apeigomis pašventindavo upelį, kuris esą visiems metams įgydavo gydomosios galios.
Senė, vadinama Upine, tomis apeigomis pašventindavo upelį, ir jis visiems metams įgydavo gydomosios galios. Kai Vilkijos seniūnas Zabiela uždraudė tuos kerus, ant Upinės kaupo buvo pastatyta koplyčia. 1785 metais, šv. Jono išvakarėse, krikščionių kunigas pašventino upelį, kuris dėl to iki šiol neprarado gydomojo poveikio.
Tos raganos naktį kūrendavo ugnį, dainuodavo kažkokias dainas, pliuškendavosi upelio vandenyje, kepdavo kažkokius paplotėlius, kuriuos dalydavo žmonėms; o joms atnešdavo žuvų, vėžių, laukinių ir naminių vandens paukščių, paršelių, sidabrinių pinigų. Išaušus dienai, senė pranykdavo, ir sugrįždavo įprasta tvarka. Senė, vadinama Upine, tomis apeigomis pašventindavo upelį, ir jis visiems metams įgydavo gydomosios galios.
Tos raganos naktį kūrendavo ugnį, dainuodavo kažkokias dainas, pliuškendavosi upelio vandenyje, kepdavo kažkokius paplotėlius, kuriuos dalydavo žmonėms; o joms atnešdavo žuvų, vėžių, laukinių ir naminių vandens paukščių, paršelių, sidabrinių pinigų. Išaušus dienai, senė pranykdavo, ir sugrįždavo įprasta tvarka. Senė, vadinama Upine, tomis apeigomis pašventindavo upelį, ir jis visiems metams įgydavo gydomosios galios.