Narbutas rašo, kad stabmeldžiai šventais pripažindavo ne tik pavienius medžius, bet ir neliečiamus miškelius. Lietuvių religija medžių atžvilgiu mokė tokio pat pamal dumo: ne vieną šito pavyzdį turime kronikose, pasakojimuo se, padavimuose ir liaudies dainose. Hamadriadė Chrisopelėja, būdama netoli mirties, nes upė paplovė medžio, nuo kurio priklausė jos būtis, šaknis, kreipėsi į tenai medžiojusį Arką, prašydama nukreipti šalin vandenį ir apkas ti žemėmis jau beveik griūvantį medį.
Šios meilės vaisius buvo dvejetas įpėdinių. Lietuvių religija medžių atžvilgiu mokė tokio pat pamaldumo: ne vieną šito pavyzdį turime kronikose, pasakojimuose, padavimuose ir liaudies dainose. Šventųjų medžių puošimas trofėjais, gėlių girliandomis ir degančiais žibintais buvo įprastas dalykas.
Šios meilės vaisius buvo dvejetas įpėdinių. Lietuvių religija medžių atžvilgiu mokė tokio pat pamaldumo: ne vieną šito pavyzdį turime kronikose, pasakojimuose, padavimuose ir liaudies dainose. Šventųjų medžių puošimas trofėjais, gėlių girliandomis ir degančiais žibintais buvo įprastas dalykas.
Hamadriadė Chrisopelėja, būdama netoli mirties, nes upė paplovė medžio, nuo kurio priklausė jos būtis, šaknis, kreipėsi į tenai medžiojusį Arką, prašydama nukreipti šalin vandenį ir apkas ti žemėmis jau beveik griūvantį medį.
Hamadriadė Chrisopelėja, būdama netoli mirties, nes upė paplovė medžio, nuo kurio priklausė jos būtis, šaknis, kreipėsi į tenai medžiojusį Arką, prašydama nukreipti šalin vandenį ir apkasti žemėmis jau beveik griūvantį medį. Arkas, įvykdęs gražiosios nimfos prašymą, laimėjo ne tik dėkingumą, bet ir jos širdį... Šios meilės vaisius buvo dvejetas įpėdinių.
Turime kažkokį aprašymą šio medžio, kurį Bo leslovas Kreivaburnis, užpuolęs Prūsiją, įsakė padegti, nes ne galėjo greitomis jo nukirsti; taip liudija kai kurie kronikinin kai.
Šitoks prūsų Romovės ąžuolas buvo didžiausių šventybių prieglauda. Turime kažkokį aprašymą šio medžio, kurį Boleslovas Kreivaburnis, užpuolęs Prūsiją, įsakė padegti, nes negalėjo greitomis jo nukirsti; taip liudija kai kurie kronikininkai. Tačiau Treteris tą neigia sakydamas, kad ąžuolas tebestovėjęs kryžiuočių laikais, o žmonės nenustoję jam melstis, todėl didysis kryžiuočių magistras Vinrichas Kniprodė, vyskupo Jono I prašomas, įsakė jį nukirsti.